coming this year... будет в этом годе ...
 



 
Pabandykime ir apie balandžių veisimą pakalbėti K.Girdžiūnas

Pabandykime ir apie balandžių veisimą pakalbėti

Skaitant devynioliktojo amžiaus antrosios pusės rusų balandininkų pasakojimus apie jų laikytus balandžius, neretai aptinkamas pasakymas: "I poviol ot nego porodu..." /ir nuo jo pradėjo veislę vesti/. Taip buvo sakoma, kalbant apie pačius geriausius to meto balandžius-patinukus, pasižymėjusius ar puikiomis, ypač savitomis skrydžio, ar kūno formų savybėmis, plunksnų spalva ar jų raštu.
Mane labai domina toks rusų pasakymas, reiškiantis, kad jau 19 amž. II pusėje /tikriausiai, dar žymiai anksčiau!/ rusų balandininkai jau žinojo, kaip ir nuo ko reikia pradėti kurti balandžių veislę. Na, gal ne veislę, nes ta veislė, tegu ir gana plačia prasme suprantama, jau egzistavo, kurti jos jau nebereikėjo. Buvo kuriama tik sava balandžių gentis toje veislėje, pasižyminti tik to balandininko laikomiems balandžiams būdingomis savybėmis, iš kurios su laiku tikrai išsivystydavo nauja balandžių veislė.
Ir skaudu man, kad nežinau nė vieno Lietuvos balandininko, kuris va šitaip, nuo vieno balandžio /na, tegu ne nuo vieno, tegu iš kelių porų/ būtų sukūręs tikrai savitą, originalią lietuvišką balandžių veislę. Skaudu, nors ir suprantu, kad mes to padaryti negalėjome, nes buvome ir esame ne tikri balandininkai, o tik balandžiautojai, balandžių veislių kolekcionieriai.
Na, gal užteks "pamokslų". Pabandykime ramiai apie balandžių veisimą pakalbėti.
Kuo skiriasi balandžių veisimas nuo paprasto jų jauniklių auginimo, jų dauginimo?
Vaikystėje man /ne tik man vienam, bet daugeliui iš mūsų/ buvo vis tiek, kokią balandėlę susiras sau bet kuris tada mano laikytų pačių paprasčiausių kaimiškų balandžių patinukas. Man rūpėjo, kad balandžiai gyventų mano tėvų sodyboje, kad jie išsilaikytų, nežiūrint visų negandų /vanagai, katės ir kt./, na dar kad būtų visokie margi, o dar geriau - "molini". Nesupratau dar tada, kad tokių norų, tokių svajonių įgyvendinimui reikalingos ir kažkokios mano paties pastangos, mano įsikišimas į poros partnerių susidarymą.
Laikui bėgant, kai jau kitomis akimis, su kitokiu supratimu į tikrai margą naminių balandžių pasaulį pažvelgti galėjau, pamažu supratau, kad savo balandžių trokštamą "margumą" žmogus pats turi kažkaip formuoti, turi turėti ryškią svajonę, kokie turi būti jo balandžiai, matyti juos spalvotuose sapnuose.
Štai nuo tokios svajonės, nuo sapnų, nuo aiškaus supratimo apie balandžio išvaizdą, jo plunksnų spalvos ar rašto bei skrydžio savybių grožį ir prasideda balandžių veisimas. Pirmiausiai - tikslas. O tada jau ieškomos priemonės ir būdai tam tikslui pasiekti.
Pati svarbiausia iš visų priemonių- veislinės medžiagos parin-
kimas. Patinukas, kuris turės būti kuriamosios balandžių genties pradininkas, ir jam tinkama pataitė.
Dar dvidešimtojo amžiaus viduryje savo kruopštumu žinomi vokiečių balandininkai sakydavo, kad balandžių genties kūrimą reikia pradėti bent nuo trijų - penkių balandžių porų. Ir, palyginti, neseniai, šimtmečiui jau į pabaigą krypstant, tvirtai prabilta apie jau minėtą rusišką metodą: vienas patinukas ir pradžioje viena, o vėliau dar dvi-trys jam tinkamos pataitės. Toks veisimo būdas jau seniai žinomas kaip linijinis veisimas.
"Mano angliškų tiplerių linija kilo iš geresnio už labai gerą /vokiškas balandžių ekspertų terminas, išsakomas vokišku žodžiu "vorzuglich"/ - K.G./ olandiškos kilmės patinuko ir kelių pataičių, gimusių ir užaugusių mano tėvo balandinėje. Iš Olandijos gautasis patinukas buvo kilęs -o tai man labai svarbu- iš ilgai artimo giminingo veisimo metodu puoselėtos linijos, pasižymėjusios per kelerius metus geromis skraidymo savybėmis. Su juo suporuotos mano tėvo balandinėje išaugintos pataitės irgi buvo kilusios iš per kelerius metus artimo giminingumo metodu kurtos balandžių genties. Taigi man, pradedančiam balandininkui, buvo sudarytos labai geros sąlygos pradėti kurti savą balandžių gentį iš nepaprastai geros veislinės medžiagos.
Daug kartų perporuodamas patinuką su vis kita pataite, aš jau per gana trumpą kelerių metų laiką turėjau prisiauginęs gražų pulkelį pusbrolių ir pusseserių. Savo pirmąją balandžių kartą aš atrinkinėjau ne tik pagal skrydžio rezultatus, bet taip pat pagal bendrą kūno formą, pagal perėjimo ir jauniklių auginimo rezultatus. Šitokią atranką vykdžiau per kelias balandžių kartas ir šiandien manau, kad savo balandžių gentį aš sėkmingai galiu veisti visą savo gyvenimą, nenaudodamas jokių svetimo kraujo balandžių. Esu tikras, kad dar ilgus metus nepablogės nei mano balandžių skraidymo savybės, nei gentyje išsigimimo požymiai pasireikš."
Tai citata iš vokiečio balandininko Frank Unverricht straipsnio "Nuosava balandžių gentis", paskelbto 1986 m. laikraščio "Deutscher Kleintierzftchter" dvidešimtame numeryje.
Nebežinau, ką čia prie to Franko pasakojimo bepridėti? Gal tik padejuoti, kad mums sunku būtų rasti šitokią pradinę medžiagą savo balandžių genties sukūrimui: balandžius turėsime rinktis vien tik pagal jų išorinius požymius, visai nežinodami, kas buvo jų tėvai ir protėviai... Balandžių genetinė apskaita pas mus nevedama.
Pasirinkdami genties pradininkus, kartu su jų išoriniais požymiais turime rimtai domėtis mums patinkančių balandžių sveikata: geriau jau truputį prastesnės išvaizdos, bet sveiki, energingi, judrūs paukščiai, negu labai gražūs, bet nusmurgę, galvas į pečius įtraukę, balandinės kampe susigūžę, skystas išmatas pyliojantys...
Toliau - balandinė: švari, šviesi, gerai vėdinama, balandžiais neperkrauta. Vienoje balandinėje - tik viena balandžių veislė. Ir laisvė balandžiams skraidyti!
Nuoširdžia balandžių likimu susirūpinę Vokietijos balandininkai laikas nuo laiko primena, kad savo balandžių gentį kurti pradedantieji kolegos nesižavėtų tokiais balandžiais, kurie parodose gauna aukščiausius įvertinimus. Pradėjus tokius prizininkus naudoti veisimui, perdaug dažnai atsiskleidžia daugybė visokių ydų, kurios nepastebimos parodų narveliuose, bet nemaloniai išlenda į dienos šviesą jų palikuonyse. Toks įspėjimas dar kartą parodo tą neigiamą poveikį balandininkystei, kurį išugdo balandžių veisimas tik parodoms, kada vieninteliu balandžio vertės kriterijum padaroma vien tik jo išorė.
Dvidešimtojo amžiaus devintojo dešimtmečio pabaigoje buvo kilęs didelis sambrūzdis, kai gyvūnų apsaugos draugija pradėjo "kibti" prie balandininkų, veisiančių balandžius su ypatingai trumpais snapais, su akis uždengiančiomis perukinių balandžių kuodų plunksnomis ir labai stipriai išvystytais karpuotųjų grupės veislių balandžių akių apvadais ir snapo karpomis. O juk šitiek metų kaip tik balandžių parodos skatino ugdyti ir puoselėti būtent tuos požymius, kurie dabar skelbiami balandžių kankinimu! Kai praėjo pirmasis šokas ir aistros pamažu pradėjo aprimti, ėmė “praregėti" ir patys balandininkai, sutikdami peržiūrėti kai kurių veislių balandžių standartus - balandžių veisimo krypties gaires. Balandžių veisimo sudedamoji dalis yra ir balandininko supratimas apie veislinės balandžių poros partnerių sugebėjimą perduoti savo išorines ir vidines savybes ateinančioms kartoms. Toks tėvų savybių perdavimas savo vaikams vadinamas paveldimumu. Nuo 19 amž. pradėtas vystyti mokslas apie paveldimumą vadinamas genetika. Pagrindinius balandžių genetikos nuostatus turėtų žinoti kiekvienas balandininkas.

Štai kuoduotų ir plunksnomis apaugusiomis kojomis Liepojos baltauodegių lizde vasaros pabaigoje pasirodo raudonos spalvos jaunikliukas, nors abu jo tėvai yra "kietai" juodi, o genetikos mokslas tvirtina, kad juodi balandžiai negali duoti raudonos spalvos palikuonių, nes juoda jų plunksnų spalva dominuoja, užgožia raudoną spalvą. Raudonasis jaunikliukas turi visus Liepojos baltauodegiams būdingus veislės požymius, jo raudona spalva lygi ir sodri, be jokių melsvumo šešėlių.Atsakymas į klausimą, kaip juodų balandžių
lizde galėjo atsirasti raudonas jauniklis, paprastas; abiejų juodųjų balandžių protėviai kažkurioje kartoje /gal net skirtingose kartose/ yra buvę raudoni. Raudona protėvių spalva tūnojo užgožta juodų balandžių genuose, kol vieną kartą atsitiktinumas lėmė abiejų tėvų skilusių lytinių ląstelių puselėms su užgožtais raudonos spalvos genais susilieti į vieną naują ląstelę, iš kurios pradėjo vystytis raudonos spalvos jaunikliukas.
Ar požymis dominuojantis, ar užgožiamas , galima lengvai nustatyti pažvelgus į gatvinius balandžius - tamsius, ilgasnapius, bekuodžius, basakojus, su oranžinėmis akių rainutėmis. Šie balandžiai -pati seniausia, pati archaiškiausia mūsų naminių balandžių forma,
todėl ir jų išvardinti požymiai yra dominuojantieji prieš visus kitus, kuriais pasaulio balandininkai per ilgus atrankos šimtmečius yra papuošę dabartinius mūsų veislinius balandžius.
1896 m. S.Peterburge išleistoje V.M. Palcevo knygoje "Golubejnij ochotnik" yra vieno 19 amž. II pusės rusų balandininko pasakojimas apie tai, kiek jis turėjo vargo besistengdamas geltonakius balandžius poruojant su juodaakiais gauti geltonakius jų palikuonis. Visos jo pastangos buvo tuščios, nes juoda akių spalva dominuoja virš geltonos balandžių akių spalvos, todėl visi pirmos kartos jaunikliai, kilę iš geltonakio ir juodaakio, turėjo juodas akis. Žinant šią dominavimo taisyklę ir turint pakankamai kantrybės, užsispyrimo ir dar šiek tiek talentingumo balandininkystėje, šiandien šį uždavinį nesunku būtų teigiamai išspręsti: tereiktų tik kantriai poruoti iš juodaakio ir geltonakio kilusius jauniklius savo tarpe ir laukti, kol tokia juodaakių pora "išmes" geltonakį jauniklį...
O štai dar vienas pavyzdys iš gyvenimo. Uzbekiškam dvikuodžiui patinukui neturėjau pataitės. Labiau už mane judresnis, daugiau pažinčių balandininkų tarpe turintis kolega parūpino man raudoną moldavišką apželtakoję pataitę, kuri ant kaktos turėjo labai gražų priekinio kuodo plunksnų žiedelį. Man net akys prašvito. Na, manau sau, jau pirmos kartos jaunikliai turės bent priekinius kuodukus! Deja, mano džiugios viltys pasirodė tuščios: moldaviškosios pataitės, neturėjusios pakaušio kuoduko, pirmos kartos jaunikliai iš uzbekiško dvikuodžio turėjo tik gana plačius ir dar net su verpetukais šonuose /verpetukai" "uzbekams" nebūdingi/ pakaušio kuodukus ir jokio požymio, jokios užuominos apie kaktos "žiedelį"!
Na, manau, nebuvo šiemet dvikuodžių, kitais metais jau bus!
Suporavau tėvą su jo dukra, kilusia iš "moldavės". Pora davė tris jauniklių vadas, jaunikliai turėjo kas platesnį, kas siauresnį pakaušio kuodukus, o apie priekinį kaktos kuoduką - net nė užuominos jokios! Kodėl? Tikrai pasakyti negaliu, nes nesu genetikas. Bet manau, kad moldaviškų balandžių /tuo pačiu ir rumuniškų/ priekinius kuodukus valdo visai kiti /ar kitas?/ genai, negu uzbekiškų, ir toje chromosomos vietoje, kur uzbekų balandžiams yra prisitvirtinęs priekinio kuoduko požymį valdantis genas, moldaviškų balandžių chromosomoje tūno kitas genas, užgožiantis uzbekiškąjį.
Gal aš klystu? Bet kitaip paaiškinti to reiškinio nemoku.
Ne visus balandžių išorės ir charakterio požymius mokslininkai kol kas suspėjo ištirti, o kai kurie ir ištirtieji genų valdomi taip sudėtingai, kad eiliniam balandininkui šiame moksle sunku susigaudyti. Dar sovietiniais laikais, gal aštuntojo 20 amž. dešimtmečio viduryje balandininkas iš Sachalino rašė man, kad jo laikomi Nikolajevo aukštaskraidžiai balandžiai per kelias kartas labai susmulkėja, pasidaro žymiai trumpesni, negu iš Europos atsivežtieji jų protėviai, ir klausė, kokios gali būti šio reiškinio priežastys. Tada atsakyt tokį klausimą dar negalėjau, o dabar žinau, kad šitaip atsitinka ir su kitomis stambiomis balandžių veislėmis, patekusiomis į visai kitokias klimatines sąlygas, negu tos, kuriose veislė buvo sukurta. Įdomu tai, kad svetimoje aplinkoje sumenkę balandžiai po to , kai jie sugrąžinami protėvių kraštą, per kelias kartas vėl atgauna pirmykštes kūno proporcijas.


K.GIRDŽIŪNAS






< atgal

 
BALANDŽIŲ SPALVŲ STRUKTŪROS (FASONO) GENAS
BALANDŽIŲ MUTACIJŲ GENETINIŲ SIMBOLIŲ SĄRAŠAS
ĮVAIRIŲ BALANDŽIŲ MUTACIJŲ PAVYZDŽIAI
Laukinis tipas
RUDAS
Spalvų sąveika
akių spalva {anglų k.}
Indigo-andalusian
Recesyvinis raudonas
Ash-red [peleninis- raudonas]
Almond
Recesyvinis opalas ir dominuojantis opalas
Almond standartai
Recesyvinis opalas


IDEAFORMUS interneto projektai

© 2004-2005 Balandziai.lt
visos teisės saugomos