coming this year... будет в этом годе ...
 



 
Klaipėdos aukštaskraidžiai Lietuvos SSR K.Girdžiūnas

Klaipėdos aukštaskridžiai Lietuvos SSR

Tai dar vienas mano rašinys tame pačiame buv. VDR 1970 metų laikraščio „Garten und Kleintierzueht“ (serija „B“) gegužies mėnesio 3-ame (Nr. 11) sąsiuvinyje. Jo tituliniame puslapyje mano nufotografuotas Klaipėdos balandininkas Aleksas Dzindzalietas įdėmiai žiūri, savo kiemelyje stovėdamas, į vieną iš savų (baltą) Klaipėdos aukštaskridį.
O dabar jau mano rašinio atgalinis vertimas į lietuvių kalbą.
Buvo 1958 metų vasaros sekmadienis, kai aš atvykau į Klaipėdą, norėdamas pasidairyti po jos balandžių turgaus kampelį. Apie balandžius tada dar beveik nieko nenutuokiau, todėl nenuostabu, kad turgaus narveliuose man į akis krito „nenormaliai“ ilgi balandžiai su savita galvos forma: juos Klaipėdos balandininkai siūlė pirkėjams. Šie balandžiai vadinosi tada Klaipėdoje „nemcais“, „nemcų balandžiai“. Kad balandžiai tikrai yra iš Klaipėdos išvarytų vokiečių palikimas, liudijo ir žodžiai „bunteris“, „foleris“, naudoti balandžių spalvos nusakymui, ir „aufflygeriai“ – iškreipto vokiško žodžio Hochflieger tuometinio Klaipėdos balandininkų išgalvojimas.
Niekas tada visame Klaipėdos mieste (įskaitant ir mane) nežinojo, kad tie „nemcai“ (veliau pamažu sulietuvinti į „vokiškus“) yra vietinė Klaipėdos balandžių veislė, Klaipėdos aukštaskridžiai.
Daugeliui VDR balandininkų ši veislė žinoma Memeler Hochflieger vardu net ir tuo atveju, kai jie patys šios veislės balandžių ir nelaiko: tokie balandininkai susiduria su Klaipėdos aukštaskridžiais balandžių parodose, skaito apie juos specialioje spaudoje ir balandininkystei skirtosi knygose apie veislės atsiradimą ir vystymąsi. Veislės pavadinimas rodo, kad ji atsirado Klaipėdoje ir jos apylinkėse gyvenusių balandžių – aukštaskridžių mylėtojų ir puoselėtojų pastangų dėka. Iki antrojo pasaulinio karo veislė mažai tebuvo žinoma už Klaipėdos krašto ribų. Šiandien ji žinoma ir vertinama tiek rytinėje, tiek ir vakarinėje dabartinės Vokietijos dalyje.
VDR balandininkai, puoselėjantys Klaipėdos aukštaskridžių veislės balandžius, žino, kaip ta veislė jų krašte paplito po antrojo pasaulinio karo. O aš norėčiau šios veislės puoselėtojams VDR papasakoti, kaip vystėsi tų balandžių likimas čia, jų gimtojoje šalyje.

...1945 metų vasario pradžia. Uosto miestas Klaipėda, prigludęs prie Baltijos jūros ir Kuršių marių, guli dar teberusenančiuose pastatų griuvėsiuose. Ledinis jūros vėjas gainioja pelenus ir kažkokias popierių skiautes Dangės pakrantėmis. Degėsių ir praėjusių kautynių smarvė dar tebetvyro virš griuvėsiais virtusios Klaipėdos.
Bet miestas vistiek dar rodo gyvybės ženklus. Gatvėmis tai vienur, tai kitur praeina sovietinės kariuomenės kareivių grupelės, rytais ir vakarais lėtai slenka griuvėsiais užverstomis gatvėmis ilgos belaisvių voros, tai šen, tai ten šmėsteli civilių gyventojų pavieniai šešėliai...
Tarp pirmųjų civilių gyventojų, grįžusių tuojau, kai į miestą buvo galima patekti, buvo ir balandininkas Kazys Lukošius. Jis buvo gimęs šiame mieste, gyveno jame iki 1939 metų kovo mėnesio, dirbo paprastu darbininku ir laikė vietinius, labiausiai Klaipėdoje paplitusius aukštaskridžius balandžius. Ne, jis nevadino jų tada savo gimtojo miesto Klaipėdos vardu: vadino iškreiptais vokiškais žodžiais – „flygeriais“, „auffliegeriais“, „bunteriais“, „foleriais“. Ir tik vienaspalviai balti, juodi, raudoni Klaipėdoje gyvenusių balandininkų-lietuvių tarpe buvo vadinami grynai lietuviškais tų spalvų pavadinimais.
1939 metų kovo mėnesį, kai Vokietija pareikalavo Lietuvos vyriausybę grąžinti Klaipėdos miestą ir visą jos kraštą jai ir kai mieste ėmė siauteti prohitleriškai ir tuo pačiu prieš lietuvius nusiteikę jauni vokiečiai Kazys Lukošius su savo jauna žmona iš Klaipėdos persikėlė į gretimą Kretingą. Kretingoje jiedu pragyveno visus karo metus ir 1945 metų ankstyvą pavasarį grįžo vėl atgal į Klaipėdą, atsiveždami jau ir Kretingoje gimusį sūnelį ir ten laikytus baltus „flygerius“. Maždaug tuo pat metu kėlesi vėl atgal į Klaipėdą ir daug kitų buvusių šio miesto gyventojų 1939 metais išvarytų iš savo namų. Daugelį iš jų Kazys pažino, nes bendravo su jais kaip su to paties pomėgio – balandžių laikymo ir skraidinimo – partneriais. Smalsu Kaziui buvo pamatyti, vėl iš naujo susipažinti su per tuos kelerius metus pasikeitusiu gimtuoju uostamiesčiu. Rūpėjo jam aplankyti ir ten likusius draugus-balandininkus, pasižiūrėti, ką iš savo turto ir balandžių jiems pavyko dar išsaugoti. Todėl vieną sekmadienį su geru savo draugu-balandininku Šeškumi išsikėlė į apžvalginį pasivaikščiojimą po Klaipėdą: norėjo aplankyti ir pasižiūrėti, kas liko iš tų namų ir balandžių, kur savo balandžius iki 1939 metų laikė žymiausieji miesto balandininkai.
Vaizdas atrodė liūdnas, baisus. Net ir kiemuose stovėjusios balandinės daug kur buvo granatomis, minomis, patrankų sviediniais ar bombomis bei jų skeveldromis suardytos. Tose, kurios kažkokiu būdu dar buvo išlikusios, balandžių arba jau nebebuvo, arba jie gulėjo išdvėsę nuo troškulio ant krūvos apterštų, apipuvusių grūdų, kuriuos rūpestingi šeimininkai, prieš palikdami savo namus, buvo išpylę balandžiams lesti. Graži vietinė Klaipėdos balandžių veislė savo gimtajame mieste buvo, rodos, beviltiškai žuvusi... Rūškanas, padūmavęs dangus virš Klaipėdos buvo nykus be jam būdingų nuolat iki tol skraidžiusių balandžių pulkelių...
Tačiau gyvenimas ėjo toliau, pamažu vis labiau ėmė savo teises įgauti pirmasis pokario metų pavasaris. Mieste su kiekviena nauja diena vis labiau didėjo jo gyventojų skaičius: grįžo į jį senieji klaipėdiečiai, kėlėsi, „bėgo“ į Klaipėdą įmonės iš kitų Lietuvos miestų ir kaimų, pasijutę nesaugūs savo namuose. Daug kas iš jų, ypač iš senųjų klaipėdiečių, atsivežė ir per karo metus išsaugotus balandžius. Palengva, pamažu, labai nedrąsiai pradėjo išeiti iš savo slėpynių ir visus karo, sugriovomų baisumus mieste ištvėrę ir kažkaip jame dar užsilikę vokiečiai, kai kurie iš jų irgi buvo išsaugoję vieną-kitą aukštaskridžių porą. Bet vokiečiai buvo labai prislėgti, nedrąsūs, jie laikėsi tik saviškių būriuose, nenorėjo (ar nedrįso) bendrauti nei su lietuviais, nei – tuo labiau – su rusais. Tačiau mielai į ką nors valgomo išmainydavo savo išsaugotus balandžius...
-1945m. vasarą Klaipėdoje gyveno jau apie 20 lietuvių, gyvenusių čia prieš karą ir laikiusių tada aukštaskridžius, - pasakojo man Kazys Lukošius. – Aš pats turėjau tada šešias senių balandžių poras. Visi balandžiai buvo labai geri, turėjo veislei būdingus požymius, mielai ir ilgai skraidė. Man 1945 metų vasarą ypač gerai sekėsi su jaunikliais: kiekviena balandžių pora išaugino vidutiniškai po 8-nius naujus balandžius. Tik su lesalais buvo problemų, bet ir jas pavykdavo vienaip ar kitaip išspręsti.
Kazys Lukošius nutyla, paskęsta prisiminimuose. Aš leidžiu jam tylėti, laukiu, kol pats iš praeities sugrįš į dabartį. Po valandėlės jis ranka perbraukia per akis, veidą ir pasakoja toliau:
- Kėlėsi į Klaipėdą ne vien lietuviai. Važiavo čia žmonės ir iš visų sovietinės šalies kampų. Bet savo balandžių pradžioje – tai truko kokius penkerius-septynerius metus – nedaug kas iš ten atsiveždavo. Todėl Klaipėdos vietiniai balandžiai vėl tapo dominuojanti miesto veislė.Tačiau veislės plėtimęsi slėpėsi ir pavojus: po karo nebebuvo Klaipėdoje balandininkų draugijos, senieji klaipėdiškai-lietuviai iki karo ne labai bendravo su balandininkais-vokiečiais ir mažai težinojo apie veislei keliamus reikalavimus, todėl negalėjo turėti jokios įtakos jos tolesniam kryptingam vystymuisi. Išlikę balandininkai-vokiečiai buvo apimti gilios apatijos, nebe balandžiai jiems rūpėjo... Nevyko balandininkų susirinkimai, nebuvo rengiamos balandžių parodos, veislės likimas buvo paliktas, kaip sakoma, Dievo valiai... Maždaug nuo 1955 metų ypač populiariais tapo balti balandžiai su kiek įmanoma trumpesniais snapais. Tuo pat metu ėmė plisti kažkieno paskleista "tikra žinia“, kad tikri „vokiški“ balandžiai turi būti tik balti, o visi kiti, ypač raudoni, geltoni, mėlyni ir juodi, esą tik mišrūnai, todėl – menkaverčiai. Šis pavojus kiek mažiau grėsė tik „bunteriams“ ir „foleriams“: gal jie buvo labiau žinomi? Snapo trumpinimas keitė ir galvos formą, jos proporcijas: galva darėsi trumpesnė, apvalesnė, pradėjo nykti balandžiai su ryškiai pabrėžta viršugalvio plokštuma.
Tačiau lemtis neleido, kad išnyktų, išvistų vietinė Klaipėdos balandžių veislė. 1960 metias populiariame lietuviškame žurnale „Mūsų sodai“ (1960 Nr.1) pasirodė VDR gyvenančio šios veislės subtilaus žinovo ir puoselėtojo Gustavo Greinaus (Hartmannsdorfas netoli Karl-Marx-Stadto, anksčiau Hemnico) straipsnis apie šią balandžių veislę. Jame pirmą kartą Lietuvoje plačiai nuskambėjo tikrasis veislės pavadinimas – Klaipėdos aukštaskridžiai! Šis pavadinimas ypač sujaudino Klaipėdos balandininkus, pažadino jų savigarbą, leido pasididžiuoti prieš Kauno, Šiaulių, Panevėžio ir net kitų miestų, neturėjusių savo balandžių veislės, balandininkus. Tačiau senasis veislės vardas – „vokiški“, ar tiesiog „nemcai“ dar buvo girdimas daug kur apie 15-20 metų, kol pagaliau žmonės nuo jo atprato.
Tais pačiais 1960 metais straipsnis apie Klaipėdos aukštaskridžius pasirodė ir vieninteliame paukštininkystei skirtame rusiškame žurnale „Птицеводство“.
Straipsniai „Mūsų soduose“ ir „Pticevodstvoje“ padėjo veislei išsilaikyti senojo (vokiško) standarto rėmuose, nes juose kaip tik ir buvo nurodyta , kokie reikalavimai keliami balandžių išorinei išvaizdai, ypač pabrežiant pokščią galvos viršugalvį ir vientisą snapo – kaktos liniją. Sumažėjo šiek tiek (bent pačioje Klaipėdoje) susižavėjimas į miestą plūstelėjusiomis rusiškomis balandžių veislėmis, nes Klaipėdos aukštaskridžiai įgavo paklausą jau visoje Lietuvoje.

Koks veislės stovis Klaipėdoje dabar, 1970 metais? Nors ji savo gimtinėje tapo vėl pačia populiariausia, jų kokybė, palyginus su pirmasiais pokario metais, yra pastebimai pablogejusi. Lengviau buvo veislę sugadinti, negu ją vėl atstatyti. Spalvotieji balandžiai, išskyrus pilkšvuosius ir margakaklius, yra išnykę. Išlikę balti, pilkšvi ir raudonai-margakaklai dažnai turi per ploną ir per trumpą (trumpesnį, negu 14 mm) snapą, įspaustą kaktos-snapo liniją, įgnybimą tarp šnervių ir „veido“ (žiurint į balandžio snapą iš viršaus, snapo šnervės platesnės, negu balandžio galvos perėjimas į snapą), šiurkščius raudonus akių apvadus. Nėra šiandien Klaipėdoje nė vieno balandininko-lietuvio, kuris laikytų tik vienos spalvos šios veislės balandžius. Vos keli ir tokie, kurie rūpinasi vien tik Klaipėdos aukštaskridžių balandžių veislės puoselėjimu.
Nedaug vietine veisle tesirūpina ir prieš keletą metų Klaipėdoje įsikūrusi balandininkų draugija: praėjusiais metais nebuvo nė vieno balandininkų draugijos narių susirinkimo. Nors Gustavas Greinus dar prieš trejetą metų išsiuntė draugijai išsamų veislės standartą, nurodė, į ką turi būti kreipiamas ypatingas dėmesys veisiant Klaipėdos aukštaskridžius, kaip jie turi būti vertinami balandžių parodose ar tiesiog kiekvieno balandininko balandinėje, didžioji dalis Klaipėdos balandininkų visai nesidomėjo šiais vertingais patarimais ir nurodymais, ir mano, kad jie be jokių nurodymų patys geriau žino, kokie turi būti tos veislės balandžiai, ir veisia juos tokius, kokie išeina, nevykdydami jokios jauniklių atrankos.
Tokių šaunių balandžių parodų, kokios būna VDR, Klaipėdoje nėra. Šių metų birželyje miestas minės „Jūros dieną“, ten greta visos eilės kitų renginių demonstruos ir Klaipėdos balandininkai savo balandžius. Žinoma, balandžiai nebus vertinami...
Klaipėda kaskart vis labiau auga ir plečiasi. Žmonės iš mažų privačių namelių perkeliami į daugiaaukščius modernius namus, kuriuose nebėra galimybės balandžius laikyti. Dėl to juos belaiko vis mažesnis „prisiekusių“ mylėtojų būrys...


Rašinį perrašiau ne pažodžiui, bet jį šiek tiek praplėsdamas ir papildydamas tuo, ko nedrįsau sakyti sovietiniais laikais. Bet mano papildymai nepakeitė nei pagrindinės rašinio minties, nei jo esmės.
Fabijoniškės, 98.06.01



< atgal

 
Balandžių paroda Kaune K.Girdžiūnas
Balandžius mokame gadinti, jų veisti nesugebame K.Girdžiūnas
Su meile balandžiams atėjau į pasaulį... A. Norvilas
Ar taps Martyno Mikūtos balandžiai Telšių baltagalvių veisle? K.Girdžiūnas
O kokia Lietuvos balandininkystės istorija? K.Girdžiūnas
Palangos balandininko P.Dubausko prisiminimai
Vokiečiai apie lietuvių balandžius Krasnodare
Reiner Kramer nepasakyta kalba
Kelios mintys apie balandininkų rūpesčius K.Girdžiūnas
BALANDŽIAI KAUNE TARPUKARIO METAIS K.Girdžiūnas
TILŽĖS SPALVOTAGALVIAI IR ISRUČIO BALTAGALVIAI K.Girdžiūnas
Rytprūsių baltagalviai  K.Girdžiūnas
Antroji Klaipėdos aukštaskraidžių balandžių paroda
Palangos sezono atidarymas su balandžiais


IDEAFORMUS interneto projektai

© 2004-2005 Balandziai.lt
visos teisės saugomos