coming this year... будет в этом годе ...
 



 
Kelios mintys apie balandininkų rūpesčius K.Girdžiūnas




Kelios mintys apie balandininkų rūpesčius.

Lietuvos balandininkystėje sudėtingų, sunkiai sprendžiamų klausimų yra labai daug. Kurią jos sritį bepaimtume – pradedant veislinės medžiagos pasirinkimu ir veislių standartais ir baigiant mūsų balandininkystės, pačių balandininkų kultūra, - visur užkliūsime už visokiausių „kaip?“, „kur?“, „kada?“. Galima sakyti, kad visa mūsų balandininkystė – ištisa problema, ir nieko čia nebus neteisingo, nes balandininkystės problemų mūsuose iki šiol niekas nėra bandęs ne tik spręsti, bet net ir viešumon kelti.
Aš norėčiau bent trumpai paliesti kelias mūsų balandininkystės bėdas ir pasiūlyti balandininkams jas paanalizuoti – ir savo mintyse, ir balandininkų susibūrimuose.
Man atrodo, kad kalbėti apie balandininkystę –reiškia kalbėti apie mus pačius, apie žmones, kurie balandžius laiko, nes mūsų balandžiai (neskaitant iš svetur atvežtųjų) yra mūsų pačių kūriniai: turime juos tokius, kokius sugebame išsiugdyti. Tad ir dėl visų balandininkystės bėdų kalti esame tik patys.
Pirmiausiai, mes esame perdaug užsidarę savo kiaute: apsiribojame vien savo turimais paukščiais, nepakankamai bendraujame su kitais tas pačias veisles laikančiais balandininkais, per mažai domimės specialia literatūra ir dėl to nežinome pačių būtiniausių dalykų, kuriuos būtinai turėtume žinoti apie savo laikomus paukščius.
Teisybė, iki šiol neturime literatūros apie balandžius lietuvių kalba. Bet respublikoje yra gana daug knygų, išleistų vokiečių, čekų, lenkų ir kitomis kalbomis, jose gana neblogai nušviesti patys pagrindiniai reikalavimai, keliami įvairioms balandžių veislėms ir jų laikytojams. Šie reikalavimai dažnai būna internacionalūs.
Literatūros stygių ir jos neprieinamumą (dėl kalbinių barjerų) galėtų atstoti rūpestingai paruošti balandininkų susirinkimai. Deja, ir ši gera ir naudinga bendravimo ir mokymosi priemonė mūsuose beveik visai nepanaudojama.
Mūsų balandžių veislių likimas daug priklauso ir nuo to, ar mes būsime tikri balandininkai, ar tik balandžiautojai. Nors balandžius laikome ir tie, ir tie, tačiau tarp šių dviejų balandžių mylėtojų kategorijų yra labai rimtas skirtumas.
Tikri balandininkai pastoviai laiko bent 5 – 8 poras vienos veislės balandžių, žino jų laikomos veislės standartą (veisimo tikslą ir kryptį) ir stengiasi pagal šiuos reikalavimus veisti savo paukščius.
Balandžiautojai gi laiko įvairių balandžių veislių maišalynę, kiekvienos veislės tik po 1 – 3 poras, ir visiškai nesirūpina savo laikomų balandžių ateitimi, jų veislės išsaugojimu. Jie labai dažnai kaitalioja balandžių veisles. Dirbant šitaip, joks rimtesnis veislinis – selekcinis darbas neįmanomas. Balandininkystės požiūriu balandžiavimas yra bevertis.
Rimta bėda yra tai, kad balandžiautojų metodu balandžius laiko didžioji dalis respublikos balandžių mylėtojų. Kadangi vertingų balandžių „gamintojai“ yra tik balandininkai, o balandžiautojai praktiškai tėra tik balandininkų pagaminto „produkcijos pertekliaus“ naudotojai, respublikoje jaučiamas vertingų balandžių trūkumas.
Prieš porą dešimtmečių Lietuvoje buvo susiformavusi labai klaidinga nuomonė, kad vertingi yra tik tie balandžiai, kurie turi plačiakaktes galvas ir labai trumpus snapus. Šis „vertingų balandžių“ kriterijus buvo pradėtas taikyti daugelio veislių balandžiams, bet labiausiai nuo „kirstos“ kaktos ir trumpo snapo kampanijos nukentėjo mūsų spalvotagalviai ir baltagalviai (abi veislės kilusios iš Rytprūsių). Balandinėse buvo pradėta laikyti tik „pačius geriausius“ paukščius, gautus - dažniausiai – ilgalaikio vidinio veisimo būdu, pamirštant, kad balandinė – ne parodos salė, o meistro dirbtuvė, ir kad ne visada pora iš pačių geriausių parodinių balandžių duoda pačius geriausius jauniklius. Karaliaučiaus spalvotagalvių, Elbingo baltagalvių ir kitų ypač trumpus snapus turinčių balandžių laikytojai turi suprasti, kad ne vien snapas ir kakta puošia balandį: jo tikrąją, tarptautiniu mastu pripažintą vertę sudaro harmoningai besiderinanti visų tai veislei būdingų požymių visuma, numatyta standarte.
Kalba – žmogaus vidinio pasaulio veidrodis, todėl balandininkai turėtų skirti didesnį dėmesį savo kalbos kultūrai. Iš balandininkų žodyno turėtų iškristi tokie žodžiai, kaip „nikolajevcas“, „stojka“, „čiubatas“, „lachmanogas“, „lysakas“, „manachas“, „galvočius“, „veneras“, „mevcas“ ir daugybė kitų. Čia į talką balandininkams turėtų ateiti mūsų kalbininkai.
K.Girdžiūnas
1978 m. sausio 30 – vasario 3 d.



< atgal

 
Klaipėdos aukštaskraidžiai Lietuvos SSR K.Girdžiūnas
Balandžių paroda Kaune K.Girdžiūnas
Balandžius mokame gadinti, jų veisti nesugebame K.Girdžiūnas
Su meile balandžiams atėjau į pasaulį... A. Norvilas
Ar taps Martyno Mikūtos balandžiai Telšių baltagalvių veisle? K.Girdžiūnas
O kokia Lietuvos balandininkystės istorija? K.Girdžiūnas
Palangos balandininko P.Dubausko prisiminimai
Vokiečiai apie lietuvių balandžius Krasnodare
Reiner Kramer nepasakyta kalba
BALANDŽIAI KAUNE TARPUKARIO METAIS K.Girdžiūnas
TILŽĖS SPALVOTAGALVIAI IR ISRUČIO BALTAGALVIAI K.Girdžiūnas
Rytprūsių baltagalviai  K.Girdžiūnas
Antroji Klaipėdos aukštaskraidžių balandžių paroda
Palangos sezono atidarymas su balandžiais


IDEAFORMUS interneto projektai

© 2004-2005 Balandziai.lt
visos teisės saugomos