coming this year... будет в этом годе ...
 



 
Rytprūsių baltagalviai  K.Girdžiūnas
Jau daugelį tūkstančių metų puošia balandžiai žmogaus buitį. Nuo seno, matyt, žinomi šie paukščiai ir lietuviams,- apie tai byloja mūsų tautosaka. Tačiau, kaip bebūtų keista, balandininkystė pas mus yra kaip tik toji žmoniškosios veiklos šaka, kurios praetis pradingsta keliolikos artimiausių dešimtmečių rūkuose. Balandžio simboliu žymime santarvę ir meilę, kurį laiką baltas dailininko Pikaso balandis visam pasauliui buvo  agresyviai nusiteikusios ideologijos peršamas kaip pasaulinės, globalinės taikos simbolis. Ir greta to girdime kokio nors dėdulės, tiek vos skaityti mokančio, tiek ir aukštus ekonomikos mokslus baigusio, repliką: „ Aa, balandžiai! Vėjui plunksnos, vanagui mėsa, o balandininkui – visa, kas nuo gyvo padaro atlieka.“

            Tiesiog paradoksalu, kad dvidešimtojo amžiaus aštuntame dešimtmetyje Lietuvos balandininkai yra priversti  leisti per rankas ir keturioliktojo amžiaus igumenų metodais dauginti pirmuosius rankraštinius bandymus, kuriuose stengiamasi išsiaiškinti mus dominančių veislių balandžių  egzistavimo kryžkeles.

            Ką padarysi: pradžia visada būna sunki. Ir ne mes kalti, kad niekas Lietuvoje neišdrįso papasakoti apie savo balandžius  užrašuose pačiam sau ar platesniam skaitytojų ratui skirtuose rašiniuose dar  iki mums pasaulyje pasirodant.

            Kartą gyvenime man nusišypsojo laimė: nuo vieno Klaipėdos balandininko – ruso, virš dvidešimties metų pragyvenusio tame mieste  ir nė žodžio neišmokusio nei lietuviškai, nei vokiškai, gavau porai savaičių pasiskolinti Europos literatūros apie balandžius šedevrą – Gustavo Priuco (Gustav Prütz) karališkai išleistą knygą „Illustriertes Mustertauben-Buch“. Dvi savaites leidau prie šios beveik šimto metų senumo knygos visas savo laisvalaikio valandas, kantriai kęsdamas visus žmonos ir vaikų priekaištus, kad aš „apart balandžių nieko daugiau“ nematąs. Kaip tik ši knyga ir padėjo man bent kiek praskleisti prabėgusio laiko uždangą ir pažvelgti į balandžius, džiuginusius mūsų prosenelių širdis.

            Vieni iš jų ir buvo, kaip rašo savo minėtoje knygoje  G. Princas, baltagalviai. Tad tegu kalba ji pati – nuo laiko ir visokių negandų pageltusi, nuo negrabių rankų gerokai apdriskusi – senoji vokiečių balandininko knyga.

            „...Mano turimomis žiniomis ir pagal pono Bredovo iš Štetino atsiminimus (...), baltieji „reinauge“ (Rytprūsiuose buvusi graži balandžių veislė, lietuviškai  galėtume ją šviesiaakiais vadinti – K.G.) yra kilę(...) iš prieš 3 – 4 dešimtmečius (19 amž. 4 – 5 dešimtmečiai – K.G.) šiaurės Vokietijoje ir Rusijoje (tuomet Lietuva buvo Rusijos valdžioje) laikytų šviesių „tigrinių“ (vok. Tiegerrasse), kurie paprastai buvo juodai ar raudonai taškuoti, tačiau turėjo baltus sparnų galus ir baltas uodegas. Šitie „tigriniai“ aukštaskridžiai turėjo plačius raudonus akių apvadus ir šviesias akis; jų kojos buvo šiek tiek apaugusios plunksnomis; jie patys buvo labai smulkūs (...), be to, drebančiais kaklais ir gerai mokėję verstis. Šie taškuoti balandžiai dažnai išperėdavo grynai baltus jauniklius su šviesiomis akimis, kurie tačiau turėdavo vieną – kitą spalvotą plunksnelę ant kaklo ir krūtinės (...)  Greta  „tigrinių“ baltųjų buvo laikoma Lietuvoje (ji Priucui buvo Prūsijos lietuvininkų gyvenama sritis – K.G)  ir Elbinge mėlyni baltagalviai, visiškai mažyčiai, dviejų rūšių: vieni su smailiais, plonais snapais, panašiais į almondų, antrieji – su labai trumpais, storais pleišto formos snapais. Baltagalviai buvo dar mažesni, negu „tigrai“. Tie antrieji, storasnapiai baltagalviai kartais irgi išperėdavo grynai baltus jauniklius šviesiomis akimis, tačiau jų akių apvadai nebūdavo raudoni, o kojos būdavo nuogos...“

            Žinomas VFR knygų apie balandžius (jau seniai miręs) autorius E.  Curtas  

(Edmund Zurth) savo knygoje „Die Welt der Tauben“ nurodo, kad jau 19 amž. pirmame dešimtmetyje Rytprūsių baltagalviai buvo žinomi ir  už savo namų slenksčio.

            „Devynioliktojo amžiaus viduryje“, rašo kitas vokietis J. Šiutė (Joachim Schütte), „Rytprūsiuose buvo žinoma eilė baltagalvių balandžių veislių: Elbingo, Gumbinės, Karaliaučiaus , Isručio. Tačiau iš jų galutiniai susikristalizavo tik dvi veislės – Elbingo ir Gumbinės.“

            Štai, turbūt, ir visos pačios seniausios žinios apie mūsų baltagalvių protėvius. Toliau yra žinoma, kad 19 amž. aštuntame ir devintame dešimtmetyje daug baltagalvių iš Vokietijos  „už gerą kainą“ buvo parduota į Angliją, kur veislė buvo plačiai naudojama šiandieninių Anglijos baltagalvių veislėms sukurti. Vokiečiai taip buvo įsismaginę pardavinėti savo baltagalvius, kad atsitokėjo tik tada, kai jau nieko parduoti nebeturėjo – rytprūsiškųjų baltagalvių buvo likę tik vargani likučiai. Ir vėl pradėjo baltagalviai per sąsiaurį keliauti, tik šį kartą priešinga kryptimi – iš Anglijos į Vokietiją. Tačiau anglai buvo taip vokiškuosius baltgalvius suspėję pertvarkyti, kad vokiečiai jais pasinaudoti jau nebegalėjo...

            Keitėsi ir kryžiavosi, susitikdavo ir vėl išsiskirdavo balandžių  veislių keliai, o kartu su balandžių veislių keliais keitėsi-kryžiavosi, susitikdavo ir išsiskirdavo žmonių, laikiusių šiuos balandžius gyvenimo keliai, o kartais net ir likimai...Pačiu kritiškiausiu baltagalvių istorijos momentu į Berlyną iš Rytprūsių atsikėlė prekybininkas Julius Konietzko ir atsivežė nuo Štolpo perimtą sveikų, grynaveislių baltagalvių pulkelį, sugebėjusį be pagalbinių šėrėjų išauginti savo jauniklius. Tačiau berlyniečius ne ilgai džiugino šie paukščiai: 1903 metais pirklys juos urmu pardavė į Rostoką, iš kur baltagalvius sekančių metų pavasarį, sumokėjęs negirdėtą tiems laikams kainą – 800 aukso markių, - vėl pargabeno į Berlyną  kažkoks biržos makleris Krausas. Tačiau ir Krausas ne ilgai užsibuvo Berlyne, kartu su savo baltagalviais jis išsikėlė į Budapeštą, ir nuo tol nei jo, nei balandžių likimas nebežinomas...

            Tačiau Rytprūsiuose baltagalviai buvo per daug paplitę ir mylimi, kad juos būtų buvę įmanoma išnaikinti kaip veislę. Buvo, aišku, jų tarpe ir tokių balandžių, kurie rudenį, prasidėjus šėrimuisi, sunkiai dūsaudavo su papurusiomis plunksnomis tupėdami ant laktelės, ir tokių, kurie po balandinę slankiodavo su bejėgiai nuleistais sparnais, tačiau pagrindinę jų masę sudarė sveiki, labai judrūs karštakraujai balandžiai, laikomi dažniausiai ne miestuose, o kaimų sodybose, dėl savo padaužiško šaunumo  tipinėjantieji apie poros partnerį ant pirštų galiukų... Apart savo išvaizdos grakštumo garsėjo baltagalviai ir skraidymo sugebėjimais. Jie lengvai kildavo į padangę ir laikydavosi ten glaudžiame pulkelyje. Dauguma iš jų versdavosi. Kūlvertai skrisdavo pulkelio pakraščiuose, ir būdavo malonu stebėti jų žaibišką, vos akimis sugaunamą  salto mortale: balandis tik sekundės dalelę užtrukdavo apsiversdamas ir neprarasdavo nei skrydžio aukščio, nei atsilikdavo nuo pulkelio; kitą kartą atrodydavo, kad jis tik sekundei stabteli ore...

            Nebežinoma, ar baltagalviai buvo atgabenti iš Rytprūsių į Lietuvą, ar iš Lietuvos į Rytprūsius. Juos, kaip ir Karaliaučiaus spalvotagalvius, reikėtų laikyti vietine Pabaltijo veisle: apie tai liudija tiek jų paplitimas, tiek ir tipų gausumas. Tiesa, mūsų dienomis dauguma  balandininkų „tikrais baltagalviais“ laiko tik paukščius, turinčius labai trumpą snapą ir plačią stačiakaktę galvą. Sukaupę visą dėmesį ir savo sugebėjimus į šiuos du veislės požymius, mūsų balandininkai visiškai išleido iš dėmesio pagrindinį  reikalavimą, pirmuoju sakiniu įrašomą visuose veislės aprašymuose – balandžių sveikatingumą, jų sugebėjimą veistis.

            Dabar ir Vokietijoje, ir pas mus, kalbant apie Rytprūsių baltagalvius, pirmiausiai galvoje turimi Elbingo baltagalviai. Tad kokie jie turėtų būti, tie elbingiečiai?

            Veislė žinoma visame balandžių pasaulyje. Jie ir dabar smulkūs, grakštūs; jų ilgis vos 30 – 32 cm., judrūs, koketiški, sodriomis spalvomis nudažyti, sugebą skraidyti ir verstis, Kiek reikalavimų, į kuriuos dauguma mūsų balandininkų tik ranka numoja. Jų galva turi būti kampuota, lyg žaidimų kauliukas, tačiau kampai švelnūs, viršugalvis aiškiai plokščias su mažu įdubimu, kakta aukšta, plati ir stati, be priekakčio, pakaušis lygus, nuožulnus. Akys perlinės, šviesios, didelės. Aklių apvadai siauri, šviesūs arba kiek rausvi. Snapas labai trumpas, bukas ir storas, prie galvos labai platus, su kakta sudaro buką kampą. Snapo spalva šviesi, apatinė snapo dalis masyvi, šnervės gerai išvystytos. Kaklas grakštus, truputį išriestas. Krūtinė labai plati, gražiai išlenkta ir atstatyta į priekį. Sparnai trumpi, gerai prigludę prie šonų, nugara trumpa, per pečius plati, uodega trumpa sandari , su nugara sudaranti vientisą nuožulnią liniją. Kojos trumpos, nuogos . Trumpų plunksnų danga gerai prie kūno prigludusi.

            Dideliais defektais laikoma siaura galva, tamsios arba keršos akys (abi; jei tamsi tik viena akis, defektas nesiskaito stambus), plonas, smailus, kreivas, blogai išsivystęs, nepakankamai ragenos teturintis snapas, palaidi, žeme velkami sparnai, spalvotos plunksnos uodegoje, mažiau kaip po 6 baltas plunksnas sparnų galuose, be valymo pėdsakų nepašalinami spalvoti plėmai ant balandžio galvos, ilga, ištįsusi balandžio figūra.

            Balandžių piešimas pas mus gerai žinomas: balandžiai turi baltą galvą, baltus sparnų galus ir baltą uodegą; pilvas ir kojų blauzdos gali būti baltos ar spalvotos. Baltas galvos piešimas turi lygia linija praeiti maždaug 5 mm žemiau balandžio akių. Geltona, raudona, mėlyna, juoda balandžių spalva turi būti sodri, žėrinti.


< atgal

 
Klaipėdos aukštaskraidžiai Lietuvos SSR K.Girdžiūnas
Balandžių paroda Kaune K.Girdžiūnas
Balandžius mokame gadinti, jų veisti nesugebame K.Girdžiūnas
Su meile balandžiams atėjau į pasaulį... A. Norvilas
Ar taps Martyno Mikūtos balandžiai Telšių baltagalvių veisle? K.Girdžiūnas
O kokia Lietuvos balandininkystės istorija? K.Girdžiūnas
Palangos balandininko P.Dubausko prisiminimai
Vokiečiai apie lietuvių balandžius Krasnodare
Reiner Kramer nepasakyta kalba
Kelios mintys apie balandininkų rūpesčius K.Girdžiūnas
BALANDŽIAI KAUNE TARPUKARIO METAIS K.Girdžiūnas
TILŽĖS SPALVOTAGALVIAI IR ISRUČIO BALTAGALVIAI K.Girdžiūnas
Antroji Klaipėdos aukštaskraidžių balandžių paroda
Palangos sezono atidarymas su balandžiais


IDEAFORMUS interneto projektai

© 2004-2005 Balandziai.lt
visos teisės saugomos