coming this year... будет в этом годе ...
 



 
Balandžių paroda Kaune K.Girdžiūnas

Balandžių paroda Kaune

Vartydamas senų metų VFR paukštininkystei skirtų laikraščių komplektus, randu ir savo rašinių. Nuo 1969m. juose vokiečių balandininkai, su kuriais tada susirašinėjau, savo rašiniuose cituodavo mano jiems rašytų laiškų ištraukas, o kartais mano laiškas sudarydavo ir visą jų rašinį. Taip 1971 metų „Deutseher Kleintierzūchter“ dešimtame numeryje radau a.a. Richardo Krosieno tokį mano laiško pagrindu parašytą rašinį apie balandžius ir jų puoselėtojus Rusijoje (Tauben und ihre Liebhaber in Russland). Tame laiške tik keli sakiniai apie autoriaus 1943 metais gydantis vokiečių karinėje ligoninėje matytus balandžius Odesoje: Nikolajevo aukštaskridžius, Rževo raudonkeršius baltajuosčius, Budapešto (?!) aukštaskridžius ir „įvairius mišrūnus įvairiausių spalvų ir tipų“. O toliau viskas – mintys iš mano laiško apie Lietuvoje laikomus balandžius, nors Lietuvos vardas rašinyje neminimas: matyt, ne iš meilės šiam kraštui Lietuva rašinio autoriui buvo Rusija, aš – ko gero, irgi rusas... Nepykstu už tai ant jo: kiekvienas turi teisę turėti savą pasaulio supratimą, o Richardas jau bene 10 metų kaip aname pasaulyje.
Na, o dabar grynai mano laiškų eilutės, rašinyje, kaip pridera, nuo autorinio teksto atskirtos kabutėmis („).
- 1970m. gruodžio mėn. 6d. aš su keliais savo draugais pabuvojau Kauno balandžių turguje ir balandžių parodoje. Balandžių turgus stebino mane gausiu įvairiausių veislių balandžių, suneštų pardavimui, skaičiumi: vietiniai ilgasnapiai „elstrai“ (šarkinio piešimo balandžiai, tik kodėl jie ilgasnapiai, jei jų snapai vidutinio ilgumo?), Hanoverio aukštaskridžiai, juodi baltais taškeliais pamargintais kaklais besarabai, Nikolajevo aukštaskridžiai, čionykščiai spalvotagalviai ir baltagalviai, juodasparnės sniegenos su nebeaiškios (bronzinės ar auksinės) spalvos kaklais ir krūtinėmis, juodkeršiai „Maskvos turmanai“, Rževo šarkiniai baltajuosčiai, poviniai, perukiniai, žuvėdrėlės, įvairūs pūstiniai, Budapešto (?!: ar buvo tada jau Kaune Budapešto aukštaskridžiai? Man rodos, jie Lietuvoje vėliau atsirado?) ir drebančiais kaklais Voronežo grakštieji bei dar daug kitų. Taip pat ir labai daug žmonių, suvažiavusių šia proga į Kauną iš visų Lietuvos pusių!

Tas pats vaizdas kartojosi ir balandžių parodoje: tos pačios balandžių veislės, kaip ir balandžių turguje, tačiau, lyginant su panašiomis balandžių parodomis, organizuojamomis Vokietijoje, Kaune buvo eksponuojama tik apie 150 balandžių, priklaususių maždaug trisdešimčiai veislių. Niekas eksponuojamų balandžių nevertino, nebuvo jokios informacijos apie jų kokybę. (Taigi, paroda be ekspertų!) ir vis tiktai į tą parodą nenutrūkstančiu srautu plūdo žmonės! Aš buvau planavęs nufotografuoti kiek įmanoma daugiau parodoje eksponuojamų balandžių, tačiau tai padaryti pasirodė neįmanoma dėl nepakankamo apšvietimo ir didelio parodos lankytojų antplūdžio.
Mačiau toje parodoje ir geriausią geltoną čionykštės spalvotagalvių veislės pataitę, kuri tupėjo viename narvelyje su juodagalviu savo partneriu. Ji man nepasirodė kažkokia ypač dėmesio verta. Žinoma, graži buvo jos plati stačiakaktė galva su labai mažu snapeliu, tačiau piešimas ir spalva buvo tik patenkinamo lygio, o kojų plunksnos aiškiai per trumpos. Be to, jos visa išvaizda darė labai pavargusio, gal dėl blogos sveikatos stovio plunksnas kiek per laisvai papurenusio balandžio įspūdį.
Pas mus yra mada vertinti balandžius (Elbingo baltagalvius, Karaliaučiaus spalvotagalvius ir kt.) tik pagal galvos formą ir snapo stambumą (tikriau sakant, snapo mažumą), nekreipiant dėmesio į bendrą balandžio vaizdą, jo plunksnų spalvą ir piešimą, ir t.t.. Aš, pvz., mažiau Kaune Elbingo baltagalvius, kurių kokybė buvo, mano supratimu, gana gera, o šalia jų tupėjo tos pat veislės balandžiai su išsuktais sparnais ir visiškai išsigimusiais snapais. Tačiau ir šiuos luošius jų savininkai laikė gerais, dėmesio vertais balandžiais. Jų savininkas aiškino man, kad jo balandžiai pradžioje turėję gerus snapus, a išsikraipyti snapai pradėję tik po to, kai balandžiai ėme keisti vaikiškas savo plunksnas į subrendusių balandžių „apdarą“. Negi ir Vokietijoje būna šitaip? Kaip būtų galima tokios bėdos išvengti?
Balandžių parodoje sutikau ir garsųjį spalvotagalvių veisimo specialistą veterinarą Brazį, nesenai iš Kretingos vėl persikėlusį į Kauną. Mačiau ir jo spalvotagalvius, kurie Kretingoje man labai patiko. Veterinaras liko ištikimas spalvotagalviams, tačiau jo balandžių kokybė man pasirodė žymiai blogesnė, negu tada, kai juos mačiau Kretingoje.
Tiek apie Kauno parodą. Dar norėčiau šį-tą pasakyti apie čionykštę balandininkystę bendrai. Pirmiausiai, man savaime suprantama, kad mūsų balandžių kokybė žymiai blogesnė, negu jūsų, vokiečių. Mes esame neorganizuoti balandininkai, todėl kiekvienas iš mūsų daugina savo balandžius taip, kaip jis supranta, kaip jam geriau atrodo. Žinoma egzistuoja („Rusijoje!“) labiau paplitusiom veislėm, pvz., mūsų baltagalviams, bendras nerašytas „standartas“, kurio smulkesnes detales irgi kiekvienas gali savaip įsivaizduoti ir aiškinti, - taip, beje čia ir daroma. Dėl to galutinis rezultatas, jei kalbėsime apie tuos pačius baltagalvius, išeina, maždaug toks: jei čionykštis tos veislės balandis turi plačiakaktę galvą (kakta turi būti aukšta ir stati) ir trumpą snapą, tada jis laikomas nepriekaištingu. Niekas nebekreipia dėmesio į tokio balandžio spalvą ir piešimą, į jo figurą ir išvaizdą. Trumpas tokio balandžio snapas gali sau būti plonytis, gali turėti aiškius išsigimimo požymius (būti kreivas), jo akys nebūtinai turi švarios perlinės spalvos, sparnai gali bejėgiškai kabėti žemiau uodegos, - balandis vistiek yra laikomas „geru“.
Aš stengiuosi kiekviena proga kalbėti su mūsų balandininkais apie šiuos negerus dalykus, nurodydamas mūsų požiūrio į balandžius trūkumus bei galimybes, kaip tuos trūkumus būtų galima pašalinti, jei veistume savo paukščius aiškiai žinodami, ko norime, kokius norime juos turėti. Deja, mano pastangos neduoda jokių pasekmių. Priešingai: iš klausytojų veidų išraiškos aš išskaitau jų susierzinimą ir ne retai girdžiu po to juos kalbant: „Atsirado, matote, toks, kuris drįsta taip nepagarbiai apie mūsų balandžius šnekėti!”. Ir mane visiškai pribaigia įžūlus klausimas: „Ar tu turi geresnius balandžius, negu mes?“. Aš, žinoma, neturiu nei geresnių baltagalvių, nei spalvotagalvių, nei kitų pas mus ypač vertinamų trumpasnapių veislių balandžius, nes jų nelaikau, neturiu galimybės jų laikyti; laikau kitus balandžius, mažiau „vertingus“, kai kurių manymu, net „vaikiškus“, su vidutinio ilgumo snapais, nes jie man geriau patinka dėl to, kad gražesni, kad sugeba skraidyti ir verstis, kad patys išsiaugina po du kiekvienos vados jauniklius, ir esu įsitikinęs, kad manieji balandžiai nėra patys blogieji savo veislės gentainių tarpe. Bet šito aš jiems nesakau: vistiek jie manęs nesupras...
Tačiau, atrodo, atsirado jau ir čia kažkokia kol kas neryški švieselė: Kauno parodoje girdėjau ,kaip keletas balandininkų pritariamai kalbėjo apie VDR laikraštyje „Die Sporttaube“ prieš penketą metų atspausdintą straipsnį, kurį aš tada išverčiau į lietuvių kalbą ir „išviešinau“ (gal buvau pasiūlęs „Mūsų sodams“, ir straipsnis ten buvo perspausdintas? Dabar ir pats nebeprisimenu). Iš to pakalbio pajutau, kad anie tą rašinį aptarinėję balandininkai kai ką iš jo suprato, kad mano pasėta sėkla išleido pirmuosius daigelius ir, galbūt, duos šiokius tokius vaisius. Ši mažytė prošvaistė vėl teikia man vilties ir Kaune girdėdamas man nepažįstamų balandininkų pokalbį aš pasijutau laimingas.
Bendrai imant, mes nesame balandininkai-nevykėliai: mes esame tik akli! Tik pagalvokitė: dvidešimtojo amžiaus antroji pusė, ir jokios knygos apie balandžių, jokių straipsnių balandininkystei temomis lietuviškoje spaudoje!
Prieš kurį laiką vienas Klaipėdoje gyvenantis (ir nieko vokiškai nesuprantantis) rusas paskolino man trumpam šimto metų senumo Gustavo Prutzo garsiąją knygą apie balandžius, kurioje aš radau tokių žinių, tokių dalykų, apie kuriuos nieko iki šiol nežinojau ir kuriuos laikau labai vertingais.
Be galo džiaugiuosi, kad šiek tiek moku vokiškai: ši kalba atvėrė man akis į balandžių pasaulį. Esu laimingas, kad vokiečių kalba suvedė mane su tokiais žinomais Vokietijos balandininkais, kaip Gustavas Greinus, kaip Jūs, pone Krosien, kaip Joachimas Schutte. Be pažinties su jumis, ko gero, nedaug man būtų padėjęs ir vokiečių kalbas mokėjimas.
Šia proga noriu dar kartą jums padėkoti už man padovanotą ir prieš pat Kalėdas mano gautą Regenšteino knygą „Die Vererbung“, bei kitą brošiūrą apie paštinių balandžių atranką! Visos šios knygos, jose sukauptos žinios apie balandžius, man labai daug padėjo!
Fabijoniškės, 1997.06.02



< atgal

 
Klaipėdos aukštaskraidžiai Lietuvos SSR K.Girdžiūnas
Balandžius mokame gadinti, jų veisti nesugebame K.Girdžiūnas
Su meile balandžiams atėjau į pasaulį... A. Norvilas
Ar taps Martyno Mikūtos balandžiai Telšių baltagalvių veisle? K.Girdžiūnas
O kokia Lietuvos balandininkystės istorija? K.Girdžiūnas
Palangos balandininko P.Dubausko prisiminimai
Vokiečiai apie lietuvių balandžius Krasnodare
Reiner Kramer nepasakyta kalba
Kelios mintys apie balandininkų rūpesčius K.Girdžiūnas
BALANDŽIAI KAUNE TARPUKARIO METAIS K.Girdžiūnas
TILŽĖS SPALVOTAGALVIAI IR ISRUČIO BALTAGALVIAI K.Girdžiūnas
Rytprūsių baltagalviai  K.Girdžiūnas
Antroji Klaipėdos aukštaskraidžių balandžių paroda
Palangos sezono atidarymas su balandžiais


IDEAFORMUS interneto projektai

© 2004-2005 Balandziai.lt
visos teisės saugomos