coming this year... будет в этом годе ...
 



 
Balandžius mokame gadinti, jų veisti nesugebame K.Girdžiūnas


Nuo lapkričio mėnesio pradžios, paraginti p. Stasio Patkausko, Vilniaus miesto balandininkai pradėjo ruoštis balandžių parodai, kuri turėtų vykti S. Neries vidutinės mokyklos sporto salėje lapkričio mėnesio 29-30dienomis. Buvau į steigiamąjį tos parodos organizavimo susirinkimą pakviestas ir aš, ir įpareigotas šį tą padaryti. Oficialų įpareigojimą – parašyti rašinį tema „Kodėl žmonės laiko balandžius“ – aš įvykdžiau ir atidaviau savo kūrinį parodos organizatoriui St. Patkauskui su sąlyga, kad po parodos savo rankraštį aš atgausiu.
Į parodos organizavimo darbą su „visa širdimi“, kaip sakoma, įsijungė ir Vladas Blažinskas, su kurio aš gana artimai bendrauju ir aptarinėju būsimos parodos detales. Vieno pokalbio metu aptarinėjome vis žemyn smunkančią mūsų balandžių kokybę, ir Vladas pasiūlė man šia tema parašyti rašinį. Kadangi tema man rūpėjo, pabandžiau įvykdyti Vlado pasiūlymą: jo juodraštis jau guli prieš mane.



Balandžius mokame gadinti, jų veisti nesugebame
Kalbantis su balandininkais, dažnai girdžiu apgailestavimus, kad mūsų laikomų balandžių kokybė kasmet vis labiau smunka žemyn, blogėja. Jei pokalbis pasitaiko nuoširdesnis, daugelis pašnekovų su nostalgija prisimena, kokius puikius balandžius jie turėjo prieš 20-30 metų.
- Jeigu dabar man kas tokius balandžius duotų! – esu ne kartą girdėjęs ir tokį pageidavimą. Išgirdęs visada pagalvodavau: kodėl tas balandininkas, turėjęs gerus balandžius, nesugebėjo išlaikyti jų iki šiol? Kodėl jis šiandien nori, kad kas nors kitas dabar jam tokius balandžius padovanotų ar parduotų, kodėl jis nesistengia pats savo pastangomis pasiekti, kad jo laikomi dabartiniai balandžiai būtų neblogesni, negu anie, žuvę natūroje, bet išaugoti to balandininko atmintyje?
Į tuos mano klausimus peršasi vienintelis atsakymas: mes nemokame, nesugebame išauginti gerų balandžių! Nesugebame, pirmiausiai, todėl, kad neturime šiam darbui būtino pastovumo ir kantrybės, kad savo balandinėse laikome po dvi-tris poras įvairių veislių balandžių, kad per mažai bendraujame (o tikriau – palaikome nuoširdžius draugiškus santykius) su bent dviem-trimis kitais balandininkais, laikančiais tos pat veislės balandžius.
Naminiai (veisliniai- tai yra, kuriai nors veislei priklausantieji) balandžiai yra žmogaus darbo, jo proto, fantazijos ir valios, ištvermės kūrinys. Gal net vienas iš pačių nuostabiausių jo kūrinių žemėje, į kurį įdėta daug darbo iš kartos į kartą per tūkstančius metų, nesitikint už tą darbą, už pastangas gauti kokį nors materialinį atlyginimą. Todėl balandžių veislės (ar veisliniai balandžiai), kaip ir visi kiti žmogaus rankų tvariniai, nėra amžini: jie atsiranda (žmogus juos sukuria, puoselėja, tobulina), pasiekia savo egzistavimo kulminaciją ir ima „senti“, išnykti, užleisdami vietą naujai sukurtiems balandžiams, kurie – bent teoriškai – labiau, geriau turėtų atitikti naujos žmonių kartos poreikiams, jų balandžio grožio ir vertės supratimams.
Tačiau Lietuvoje – bent man taip atrodo – yra kitaip; mūsų laikomų balandžių kokybė su kiekvienais metais smunka vis žemyn, eina vis prastyn ne todėl, kad mūsų balandžių veislės būtų jau pasenusios, balandininkams nebemielos, įgrisusios jiems. Ne! Aš manau, kad mes tiesiog nesuprantame savo balandžių, nepažįstame jų, nesugebame reikiamai įvertinti tų jų sąvybių, kurias juose įkūnijo juos sukūrę svetimų šalių balandininkai!
Daug kas nesutiks su manim, tačiau aš vistiek drįstu tvirtinti, kad mes iki šiol dar neturime nė vienos tikrai savos, Lietuvos balandininkų sukurtos balandžių veislės. Nuo tol, kol Lietuvoje laikomi naminiai balandžiai, mes vis naudojamės kitų šalių balandininkų išugdytų veislių paukščiais. 19-ame amž. ir 20-ojo amž. pirmoje pusėje į Lietuvą patekdavo Rusijos ir Vokietijos balandininkų išugdytų balandžių veislių paukščiai. Po Pirmojo pasaulinio karo balandžių įvežimai iš pačios Rusijos susilpnėjo, sumažėjo, bet rusiškų balandžių stygiaus Lietuvoje nesijautė, nes pakako tų, kurie buvo patekę čia carinės Rusijos laikais. Galbūt, kažkiek balandžių dar parsivežė Lietuvon nuo bolševikinės santvarkos čia atklydę turtingesni pabėgėliai.
Vėliau, tapus Lietuvai nepriklausoma valstybe, rusiškų veislių balandžiai čia būdavo įvežami iš Latvijos (pvz., burbuliai, Rževo raudonkeršiai baltajuosčiai).
Vokiškos balandžių veislės keliavo pas mus iš Rytprūsių, Klaipėdos krašto ir – šiek tiek – iš Latvijos, kur irgi gyveno nemažai vokiečių.
Po antrojo pasaulinio karo pas mus su persikėlėliais iš SSSR iš naujo plūstelėjo rytietiškos balandžių veislės.
Naujovė visada įdomesnė už įprastą kasdienybę, o porevoliucinėje Rusojoje jau buvo atsiradę naujų, mums dar nepažįstamų balandžių veislių. Todėl mes, lengvai atsižadėję savo senųjų balandžių, metėmės prie visokių Nikolajevo, Kursko, Permės aukštaskraidžių ir kitų, atklydusių iš Kaukazo, Užkaukazės, Vidurinės Azijos. Pokario metais į Lietuvą įvežamų rusiškų balandžių (kaip ir jų įvežėjų) įvairovė buvo tokia didelė, kad mūsų balandininkai tiesiog pasimetė tame didžiuliame nepažįstamų balandžių margumyne, į senąsias veislės tiesiog ranka numoję.
Yra toks žemaitiškas pasakymas: „iš mėsos bliūdo veršio uodegą išsirinko“. Panašiai atsitiko ir su sovietmečiu įvežtaisiais balandžiais: šiandien iš tos gausybės tik krūvą visokių mišrūnų beturime. Rodos, mielai grįžtume prie tų „senų, tradicinių lietuviškų“ veislių, bet ... ir jų jau nebėra... Išnyko „kaimiški“ Rytprūsių spalvotagalviai ir baltagalviai, turėję vidutinio ilgumo snapus, leidusius jiems patiems išugdyti savo jauniklius. Abiejų šių rytprūsiškų veislių „kaimiški“ balandžiai pakankamai gerai (baltagalviai geriau už spalvotagalvius) sugebėjo skraidyti ir gražiai persiversti per nugarą skrydžio metu. Išnyko turbūt, dar 19 amž. pas mus patekę rusiški kaštaniniai baltajuosčiai su normalaus platumo uodega ir virš jos laikomais sparnų galais – nuostabūs oro akrobatai, stebinę savo laikytojus persivertimų grandinėmis, susidedančiomis iš keleto dešimčių viena po kitos nenutrūkstančiai sekančių „mirties kilpų“.
Mano atmintyje užsifiksavo, kaip man dabar atrodo, gana lemtingas šio šimtmečio septintas (1960-1970) dešimtmetis, kai per visą Lietuvą tarsi kokia epidemija praėjo „mopsų“ mada. „Mopsais“ tada buvo vadinami visų veislių balandžiai, turėję stačią kaktą ir trumpą, žemyn nulenktą snapą. Kuo trumpesnis, kuo mažesnis snapas, tuo „geresnis“ balandis. O „idealu“ buvo laikomi tie paukščiai, kurių kakta ir snapo rudimentai sudarė kiek galint tiesesnę liniją. Nesvarbu buvo nei piešimas: viską lėmė „kubinė“ stačiakaktė galva, mažytis snapas ir kaktos-snapo linija. Esu tais laikais girdėjęs pasakymą, kad net suplysę batai, jei jie būtų turėję tuo metu trokštamos išvaizdos balandžio galvą, būtų galėje Kauno balandžių parodoje laimėti aukštą įvertinimą... Per keletą metų tokių „mopsų“ buvo priveista pakankamai. Labiausiai nuo tos „mados“ nukentėjo mūsų spalvotagalviai, baltagalviai ir visi kiti trumpasnapiai. Jų snapai buvo taip sunaikinti, kad balandžiai nebepajėgdavo jais grūdo iš lesyklos normaliai bepaimti: norėdami sučiupti grūdą, tokie balandžiai braukdavo kiek pražiotą snapą išilgai balandinėse stovinčios lesyklos, kol į snapą grūdas pakliūdavo. O ir į išsigimusį snapą patekusį grūdą praryti būdavo gana sunku... Visi tie „supermopsai“ buvo mažai gyvybingi, kvėpuodami linguodavo visu savo kūnu...
Gerai pažinau klaipėdietį balandininką, vargusį ar ne ištisus 10 metų su tokiais „patobulintais“ rytprūsiškais baltagalviais, į kuriuos – susikuprinusius, pasišiaušusius, žeme sparnų galus velkančius ir labai sunkiai, linguojant visu kūnu, kvėpuojančius – man net skaudu žiūrėti būdavo. Gailėjausi ir baltagalviukų ir jų šeimininko – draugiško ir nuoširdaus žmogaus, išleidusio balandžiams pagal anų metų nedidelius atlyginimus didžiules (mano supratimu) pinigų sumas ir nieko, jokių rezultatų, nežiūrint didelių pastangų, negalėjusio pasiekti, nors laikydavo jis kasmet po penkias ir net daugiau „veislines“ poras... Ir tikrai iš širdies apsidžiaugiau, kai jis, pagaliau visai viltį praradęs, kartą man pasakė: „Su baltagalviais, Kazeli, viskas!“
Tada Lietuvoje jau buvo žinoma vokiška Elbingo balandžių veislė, kai kas tos veislės vardu bandė vadinti ir lietuviškuosius baltagalvius „mopsus“. Aš nedrįsau jiems prieštarauti, nors supratau, kad su tikrais Elbingo baltagalviais jie niekada rungtyniauti nesugebės...
Mūsiškiams „sumopsintiems“ spalvotagalviams irgi buvo keliamas tas pats reikalavimas, kaip ir baltagalviams. Tokius spalvotagalvius laikė mano gerai pažįstamas Kretingos balandininkas a.a. Aloyzas Norvilas. (Jis, mano prašymu, parašė savo atsiminimus apie Klaipėdos aukštaskraidžius). Spalvotagalvių laikytojai irgi visą savo dėmesį koncentravo tik į balandžio galvą ir snapą, kitiems veislės požymiams neteikdami beveik jokio dėmesio. Jų balandžiai irgi gyveno kankinių gyvenimą, vos-vos vilkdami jį iš dienos į dieną.
Apie „pagerintus“ baltagalvius ir spalvotagalvius bent Vilniuje jau seniai niekas nebekalba. (Beje, baltagalvius laiko dar vilniškis balandininkas, tačiau jis nenoriai leidžiasi į „draugystes“, ir aš jo balandžius mačiau tik prieš kelerius metus.), o „pagerintų“ kaštaninių baltajuosčių veislė dar nėra retenybe tapusi. Tik man atrodo, kad „pagerinimas“ tuos šaunius rusiškos kilmės nuo seno Lietuvoje laikomus balandžius sugadino. Tiesa, šių balandžių „pegerinimas“ nepalietė jų snapo ir galvos: jis apsiribojo tik uodegos praplėtimu (dabar ji platesnė už balandžio krūtinę, ir tai išryškina ją puošiančią baltą juostą) ir jos kilstelėjimu virš sparnų, paliekant ilgą ir tiesią nugaros liniją, dėl to balandžiai man dabar atrodo kažkokie sutįsę, be grakštumo. Tą sutįsimą ir grakštumo stoką galėčiau ir aš dar pakęsti, nes Lietuvoje dar apstu į juos panašių kitų rusiškų veislių mišrūnų, „pabėgusių“ nuo balandžių su normalia (gatvinio balandžio) išvaizda, bet taip ir netapusių „grakščiaisiais“ (rusiškai „statnyje“ – grakščiai išlenktais virpančiais kaklais, gerokai pakelta plačia uodega ir labai trumpa, vos nykščio platumo, nugara; tų „grakščųjų“ yra, turbūt, keliolika ar net kelios dešimtys veislių). Tačiau aš labai apgailestauju, kad „pagerintieji“ kaštaniniai baltajuosčiai prarado savo nuostabiausią vertę- sugebėjimą verstis ir „riedėti“, tai yra, verstis vienu pradėjimu nuo trijų iki keliolikos kartų. Lyg norėdami savo „pagerintus“ kaštaninius baltajuosčius dar labiau įžeisti ir įskaudinti, Vilniuje ir daug kur rytinėje Lietuvos dalyje jie ir toliau vadinami rusišku „katūnų“ („riedančųjų“, rus. „кататься“ – „riedėti“) vardu.
Tokie mes esame: laikome neberiedančius „katūnus“, nebeskraidančius „aukštaskraidžius“, verstis nebesugebančius „Rytprūsių kūlvertus“... Aš irgi savo balkone turiu du uzbekiškus, dar Vidurinėje Azijoje balandininkų – rusų „pagerintus“ „bijus“, kurių vienas dar retkarčiais paprastai, be „stulpo“ ir pliaukštelėjimo snapais persiverčia, o antrasis šito padaryti jau nebesugeba...
Nemokame balandžių veisti – ne tik kurti naujas veislės, bet ir senąsias išsaugoti nesugebame. Sekasi mums tik turimus balandžius sunaikinti, „ištrinti“ juose tai, kas buvo šimtmečiais daugelio balandininkų kartų pastangomis balandžiuose išugdyta ir įtvirtinta...

1997.11.21, penktadienis




< atgal

 
Klaipėdos aukštaskraidžiai Lietuvos SSR K.Girdžiūnas
Balandžių paroda Kaune K.Girdžiūnas
Su meile balandžiams atėjau į pasaulį... A. Norvilas
Ar taps Martyno Mikūtos balandžiai Telšių baltagalvių veisle? K.Girdžiūnas
O kokia Lietuvos balandininkystės istorija? K.Girdžiūnas
Palangos balandininko P.Dubausko prisiminimai
Vokiečiai apie lietuvių balandžius Krasnodare
Reiner Kramer nepasakyta kalba
Kelios mintys apie balandininkų rūpesčius K.Girdžiūnas
BALANDŽIAI KAUNE TARPUKARIO METAIS K.Girdžiūnas
TILŽĖS SPALVOTAGALVIAI IR ISRUČIO BALTAGALVIAI K.Girdžiūnas
Rytprūsių baltagalviai  K.Girdžiūnas
Antroji Klaipėdos aukštaskraidžių balandžių paroda
Palangos sezono atidarymas su balandžiais


IDEAFORMUS interneto projektai

© 2004-2005 Balandziai.lt
visos teisės saugomos