coming this year... будет в этом годе ...
 



 
Su meile balandžiams atėjau į pasaulį... A. Norvilas
A. Norvilas, Kretinga
Su meile balandžiams atėjau į pasaulį...

Kai užrašiau šiuos atsiminimus, pasaulyje jau buvau pragyvenęs 75-ris metus. Visus įvykius stengiausi užrašyti tokius, kokie jie išliko mano atmintyje.
Balandžius laikyti pradėjau, turėdamas 10 metų.
Gimiau ir augau kaime, buvau neturtingo valstiečio vaikas. Balandžiai mane traukė jau nuo gimimo, nuo pat vaikystės labai norėjau juos laikyti, tik niekas nepadėjo man jiems lizdus įruošti, o pats nemokėjau, buvau dar mažas.
Atsimenu (buvau kokių 8-9 metų), nusileido kartą į dirvą prie mūsų namų pulkelis beveislių sulaukėjusių gatvinių balandžių, man taip norisi jais pasidžiaugti, o iš tolo gerai įžiūrėti negaliu. Ėmiau eiti prie jų artyn. Iš pradžių ėjau stačias, paskui pabūgau, kad balandžiai nenuskristų, ir aš pradėjau jų pusėn pagrioviu šliaužti. Laukai tada buvo į rėžius sudalinti, ežių ir griovių juose buvo daug. Kai arčiau prislinkau, balandžiai mane vis tiek pastebėjo ir nulėkė, bet aš vis tiek spėjau juos geriau pamatyti...
Turbūt, tą patį pavasarį apkabinėjau trobos pastoges visokiomis senomis pintinėmis, ilgą kartą parišau balandžiams nutūpti. Tikėjau, kad balandžiai atskris ir apsigyvens tuose mano jiems įrengtuose lizduose...
Laukiau jų ilgai, jau buvau ir viltį sulaukti praradęs, tik vieną rytą, dar lovoje tebegulėdamas, girdžiu, kaip mūsų trobos pastogėje balandis-patinukas dejuoja, savo pataitę į mano pakabintą pintinę vadina...
Kriste iškritau iš lovos, net be kelnių, tik baltinius prie pilvo prisispaudęs, išbėgau į kiemą. Yra! Yra! Atskrido, vis tiktai atskrido!.. Kad tik gyventų, kad tik kitur neišskristų...
Neišskrido. Apsigyveno! Pradėjo kieme šiaudelius rankioti, į lizdą juos nešti. Aš tose vietose, iš kur balandis šiaudelį paima, grūdų jam paberiu, o jis prie mano grūdų neina, vis kiton vieton nusileidžia...
Paskui mano balandžių nebeliko. Palipau pastogėn, lizde radau du užšalusius kiaušinius, vienas jų buvo daužtu kevalu... Vos neverkiau...
Atėjo ruduo, buvo jau pašalę gerokai. Mūsų kieme vėl pasirodė balandis: jauniklis, suvargęs, vos bepaskrendantis. Papyliau jam saują grūdų, jis su goduliu puolė juos lesti, palesęs šiaip taip užlėkė ant pastogėle pakabintos karties ir liko nakvoti. Rūpinausi juo kasdien, lesti vis papildavau, o kai pasnigo, aš jį sugavau ir užnešiau ant trobos aukšto. Ten jis ir išbuvo iki pavasario. Sustiprėjo, išgražėjo, išaugo dailus patinukas.
Kai padvelkė pavasariu, ėmiau ieškoti savo balandžiui pataitės. Už kelių sodybų nuo mūsų viename ūkyj gyveno visas pulkas gatvinių balandžių. Kartą aš nuėjau į tą ūkį. Šeimininko nebuvo, sutikau pas jį gyvenusį nuomininką, papasakojau jam, ko man reikia.
- Žinau, čia yra priklydęs vienas toks gražesnis už kitus, trumpu snapu. Nori, aš tau jį pagausiu!
Aišku, aš norėjau. Labai norėjau!
Vakare, kai sutemo, vėl nuėjau pas jį, padėjau jam pagauti tą balandį, parsinešiau paukštį į namus ir paleidau prie savojo. Nedaug aš tada dar apie balandžius išmaniau, bet kad pagautasis buvo žymiai gražesnis už manąjį, tai aiškiai mačiau.
Pabuvo balandžiai kurį laiką kartu uždaryti, rodos, poron suėjo. Vieną pavasarišką sekmadienio rytą aš drebėdamas iš nekantrumo išleidau savo paukščius ant stogo. Patinukas mūsų kieme jau jautėsi šeimininkas, jis ant kūtelės stogo nulėkė ir vėl ant trobos stogo sugrįžo, o daugiau skraidyti nebenorėjo. O tas iš kaimyno parsineštasis nuo stogo pakilo ir išėjo lyg vylyčia stačiai į viršų. Stovėjau kieme galvą į dangų užvertęs, delnuku akis nuo saulės prisidengęs, akimis ieškojau ten, aukštybėse skraidančio savo balandžio. Tarpais jį išvysdavau, tarpais vėl iš akių pamesdavau – tiek aukštai jis buvo padangėn iškilęs. Ir skraidė jis ne paprastai, o kažkaip keistai, tarpais lyg ore vienoj vietoj akimirkai sustodamas, lyg ten kažkaip susimėtydamas: balandis mokėjo vartytis!
Stovėjau aš kieme, o mano širdis ir visos mintys buvo ten, aukštai, šalia mano balandžio.
- Užteks tau, užteks beskraidyti! Būk geras, leiskis žemyn, dar vanagas tave ten pagaus ar kitur kur nugins, - šaukiau aš mintyse, vadinau jį visa savo širdimi...
Balandžiai mane visai pavergė, iš kaimyno parsineštąjį, ko gero, labiau už tėvus mylėjau. Visos mintys tik apie jį ir apie jį. Ir dar: kur gauti antrą tokį pat jam į porą?...
Kai tėvai važiuodavo į Kretingą turgun, kartais man pasisekdavo juos priprašyti, kad leistų ir man su jais kartu važiuoti. O jau Kretingoje, palikęs turguje tėvus, aš leisdavausi gatvėmis, vis į kiemus dairydamosi, ar kur balandinę nepamatysiu...
Kretingoje tada daug kas balandžius laikė, daugiau kaip dabar, ir aš greit susiradau ten tokio pat amžiaus berniūkščių, kaip ir aš, „sirgusių“ balandžiais.mane traukė pas juos, domino jų balandžiai, stebino jų žinios apie balandžius: jie buvo miesto vaikai, o aš – kaimo „jurgelis“...
Iki Kretingos nuo mūsų namų buvo aštuoni kilometrai, ne taip jau labai toli. Bet Kretinga buvo miestas, jon negalėjau eiti nepasipuošęs. Būtinai reikėjo turėti batus. Aš jų neturėjau, nes batai buvo brangūs. Nuo pavasario iki rudens kaimo žmonės tapnodavo sekmadieniais vieškeliu bažnyčion po dešimtį ir daugiau kilometrų basomis kojomis, batus užvarsčiais vieną su kitu surišę ir per petį persimetę: iš kur imsi pinigų batams, jei rugių duonai nepakakdavo. Rinkdavome rudenį ąžuolų giles, padžiovinę žievelę joms nulupdavom, nuluptas giles tėvas su rugiais maišydavo, iš tų rugių miltus sumaldavo, o mama iš tų miltų duoną kepdavo... Tokie buvo tada laikai...
Vieną sekmadienį man būtinai reikėjo būti Kretingoje: seniai buvau su ten gyvenančiu berniuku sutaręs, kad ateisiu jo balandžių pažiūrėti. Viskas būtų buvę niekai, jei ne tie batai: aš jų neturėjau. Tėvo... Jie man per dideli, nepaeisiu, kojas nutrins! Mamos? Mama turėjo kurpes, tokias trumpais aulais, kaip tik mano kojai. Tik kulnai kiek aukštoki, bet tai ne bėda: čiupau jos kurpes ir paslėpiau kieme. Mama jau susiruošė bažnyčion, bereikia tik batus pasiimti, o jų nebėra... Mama ieško batų, aš visas ne savyje vaikštau paskui ją ir tyliu. Nerado mama batų, liko tą dieną namuose. Kai ji apsiramino ir užsiėmė kasdieniniais reikalais, aš išsprūdau į kiemą, čiupau mamos kurpes ir basom kojom pasileidau į Kretingą. Prieš miestą apsiaunu kojas, dar kartą pasižiūriu į batus – viskas gerai! – ir einu pas savo draugą. Eiti, tiesa, ne kaip sekėsi: nebuvau įpratęs aukštakulniais batais vaikščioti...
Kai pas savo draugą nuėjau, tas jau tolo mane šypsodamosi sutiko: „Kokiais tu čia“, sako, „moderniškais batais apsiavęs esi ir eini lyg ne savo kojomis“. Gavau viską jam paaiškinti: gerai mudu su juo sutarėme tada, tebedraugaujame ir dabar, ir balandžius abu tebelaikome. Aš gimiau 1910 metais, jis 1911m. gimimo, tik jam sunkiau, negu man, jis visiškai aklas, balandžių nebemato, pirštais juos apčiuopia ir taip – net stebėtis reikia! – vieną nuo kito atskiria, ir galva kokia, ir snapas koks, pasako, viską apie savo balandžius net jų nematydamas žino...
O su mama net tada viskas laimingai baigėsi: grįžau vėl basom į namus, mamai nematant, batus į vietą pastačiau... Gal mama ir numanė, kur jos kurpės tą sekmadienį buvo dingusios, bet man nieko nesakė...
Bendraudamas su balandžius laikančiais mano amžiaus vaikinukais ir suaugusiais balandininkais, aš palengva sėmiausi žinių apie balandžius, ėjau savo balandininkystės universitetus. Namuose atsisakiau gatvinių balandžių. Ėmiau laikyti tuos „geresnius“, nors apie tai, kokios kuris balandis veislės, dar ne greitai ėmiau susigaudyti. Ne kažkiek tada apie balandžių veisles, apie tai, kokie reikalavimai keliami kurios nors veislės balandžiui, težinojo ir dauguma jau suaugusių Kretingos, Gargždų, Palangos balandininkų. Daugeliu atvejų svarbiausiais vertinimo kriterijus būdavo balandžio skraidymo savybės. Didžiosios Lietuvos pusėje nebuvo jokių balandininkų draugijų, jokios literatūros apie balandžius. Sako, kad kažkada Klaipėdos balandininkai buvę suorganizavę balandžių parodą Kretingoje, bet aš dabar tokios parodos nebeprisimenu: matyt, ji praėjo be manęs...
Bėgo metai, aš vis augau, tėvas naują dviratį man nupirko, ir visas malonumas būdavo, kai vasaros sekmadieniais tuo dviračiu pas balandininkus į Kretingą, Gargždus, Palangą, Salantus, net ir į Skuodo apylinkes, kur kaime tarp miškų toks balandininkas Kostas Jotkus gyveno, nuvažiuoti ir į jų balandžius pasižiūrėti : visur rasdavau nemažai žmonių, laikančių balandžius.
Kol Klaipėdos kraštas Lietuvai priklausė, bendraudavau ir su to krašto balandininkais. Tik susikalbėti su jais ne visada paprasta būdavo: jie lietuviškai ar tikrai nemokėjo, ar kalbėti nenorėjo, - vis vokiškai vograudavo, o aš vokiškai nemokėjau, tad kartais prisieidavo ir visokiais ženklais bei gestais su jais aiškintis. Didžioji dalis Kaipėdos krašto balandininkų savo paukščius laikė specialiose kieme pastatytuose balandinėse – „būdose“, kito kieme net po dvi tokias balandines būdavo. Pagrindinė balandžių veislė, kaip dabar suprantu, būdavo Klaipėdos aukštaskridžiai, nors niekas jų tada taip nevadindavo: sakydavo paprastai – „balti“, „bunteriai“, „foleriai“. Kartais pasitaikydavo baltgalvių, spalvotagalvių, bet tik po vieną-kitą porą, dar „vaisšpicų“(Hanoverio aukštaskridžių). Susipažinau su dviem mano amžiaus vaikinukais – broliais, laikiusiais balandžius jau Klaipėdos krašto pusėje, su jais man jau lengva buvo, jie mokėjo lietuviškai ir vokiškai, ir mes kartu ne retai ir Klaipėdos balandininkus nuvažiuodavome, jų balandžius apžiūrėdavome. O tų laikų Klaipėdoje balandininkų buvo labai daug.
Kokie buvo šio amžiaus trečiojo ir ketvirtojo dešimtmečių Klaipėdos krašto kaimų ir mažų miestelių ir Didžiosios Lietuvos, besiribojančios su Klaipėdos kraštu, balandininkų paukščiai?
„Bunterių“ tik kaklai būdavo margi, o patys balandžiai buvo balti. Ir tas kaklo margumas dažniausiai būdavo raudonas – „raudonbunteriai“, kaip mes sakydavome. Ir tik vieną kartą kažkuriame kaime Klaipėdos krašto pusėje teko man matyti „bunterį“ su juodai margu, lyg kokia skarele aprištu kakliuku. Tokių, kaip dabar, kurie spalvotas plunksnas uodegoje ar sparnuose (didžiąsias) turėtų, - tokių tada niekur matyti nebuvo.
Snapai irgi buvo nevienodi: vienų – ilgesni, kitų – trumpesni. Dabar man sunkoka būtų pasakyti, ar tie su ilgesniais snapais visi turėjo tiesią kaktos-snapo liniją ir ryškiai plokščia viršugalvį. Tikriausiai, buvo visokių, nes bent mes, lietuviai, pagrindai tik į balandžių aukštą skrydį dėmesį tada tekreipdavome, o kad reikia ir į galvos, snapo formą ar akių šviesumą žiūrėti, ne labai ir težinojome. Bet kad trumpasnapiai nuo ilgasnapių skyrėsi ne tik snapo ilgumu, bet ir kiek kitokia galvos forma, tą gerai atsimenu: jų snapas jau tada turėjo kažkokia vanagišką išvaizdą, buvo užkumpęs, žemyn trauktas.
Išvažiavęs dviračiu į kitų balandžius pasižiūrėti, aš ne į kelią žiūrėdavau, o į namų stogus: ar tupi ant jų balandžiai, ar ne. Kartą, atsimenu, važiuoju dar visai netoli nuo namų, žiūriu, ant pažįstamo ūkininko stogo tupi toks gražus trumpasnapis balandis, aiškiai svetimas, iš kažkur priklydęs. Aš tuoj suku atgal į namus, pakeliu nuo stogo tą trumpasnapį ir išmetu į viršų savuosius. Manieji skrenda namo, su jais lekia ir svetimasis, bet ant mūsų stogo nesileidžia, grįžtą vėl atgal pas kaimyną. Aš vėl suku dviratį atgal ir užeinu pas tą ūkininką.
-Tas svetimasis jau trečia diena čia, ir ant žemės palesti nusileidžia, - sako man ūkininkas.
Sutarėme, kad to balandžio jis daugiau nebelesins, o aš sekančią dieną atvažiuosiu jo gaudyti. Taip ir buvo. Aš nuvažiavau, žmogus davė man didelį kretilą, aš jį paspendžiau, grūdų papyliau ir laukiu. Jo, balandis nusileido, palindo po kretilu lesti, aš jį ir pagavau. Žiūriu, balandžiui ant kojelės žiedelis trauktas. Visai kitoks, negu dauguma mūsų balandžių. Patinukas buvo, pas mane priprato, gyventi paliko.
Po kurio laiko išgirdau, kad Kretingoje sugauta tokia pat trumpasnapė balta pataitė. Nuvažiavau jos pažiūrėti. Patiko ji man, tokia, kaip ir mano patinukas, ir su žiedeliu ant kojos. Nupirkau aš ją, su savuoju suporinau. Abu nepaprastai gerai skraidydavo, įžiūrėti nebegalėdavau, kaip iš už kito pasislepia. Labai bijojau, kad kur nenuklystų kartu su debesiu ar kad koks vanagas jų nepagautų, kur nenugintų: neišlaukdavau, kol patys nusileis, keldavau į orą savuosius, per prievartą sodindavau tuos du žemyn. O ir laiko ilgai į jų skrydį žiūrėti dažniausiai nebūdavo, dirbti reikėdavo, bet ir dirbdamas netoli nuo namų ne retai akis į padangę nukreiptas laikydavau...
1939 m., kovo mėnesį vokiečiai atėmė iš Lietuvos Klaipėdą, Kretingoje apsistojo dalis Klaipėdoje buvusios Lietuvos kariuomenės. Karininkai ir pas mus ateidavo mano balandžių pažiūrėti...
Į Kretingą iš Klaipėdos persikėlė ir balandininkas Lukošius. Jis Klaipėdoje buvo balandininkų draugijos narys, pats laikė tik Klaipėdos aukštaskridžius, daug ką žinojo apie šią balandžių veislę. Aš susipažinau su juo, su įdomumu klausydavausi jo aiškinimų ir jo pamokymus į galvą dėdavausi.
Kai rusai ginė vokiečius iš Klaipėdos, pas mus visur aplinkui buvo daug jų kariuomenės. Vieną rytą randu išlaužtą savo balandinės langą, o viduje dviejų porų balandžių trūksta. Pas mus buvo kariuomenės sandėlys. Įėjau į tą sandėlį, paieškojau ir radau savo balandžius į statinę, kur mėsą laikydavo, sukištus...
Kai žmones leido važiuoti Klaipėdon ir ten apsigyventi, Lukošius vienas iš pirmųjų atgal ten sugrįžo ir vėl abu su žentu Klaipėdos aukštaskridžius laikė- daug jų turėdavo. Aš pas jį į Klaipėdą dažnai nuvažiuodavau. Pažinau Klaipėdoje ir kelis po karo palikusius balandininkus – vokiečius, laikiusius Klaipėdos aukštaskridžius, tik jie kažkokie tylūs buvo, ne labai ir savo balandžių bežiūrėjo, vienas, atsimenu, bunterį su vaisšpicu buvo suporavęs, ir mums nieko apie Klaipėdos balandžių veislę neaiškino. Klaipėdoje po karo tos veislės balandžius „vokiškais“ arba „nemcais“ vadindavo, niekas nežinojo tikrojo veislės vardo.
Sugrįžo į Klaipėdą ir ankščiau ten gyvenęs balandininkas Stopelis. Jis irgi žinojo, kokie turi būti tikri Klaipėdos aukštaskridžiai. Balandžius į Klaipėdą jis vežė iš Kretingos nuo mano draugo, kuris tada dar nebuvo aklas.
Lukošius, jo žentas ir Stopelis buvo pirmieji pokario metų Klaipėdos balandininkai. Vėliau jų atsirado daug, buvo žymiai daugiau, negu dabar. Rusai atsiveždavo savo balandžius, bet kai kurie iš jų laikė ir vietinius „vokiškus“, Klaipėdos aukštaskridžius.
Bėgo metai. Aš persikėliau gyventi į Kretingą, sklypą ten gavau, namą pasistačiau. Balandžius mylėjau, domėjausi jais visą laiką.
Iš Kretingos jau ne tik į Klaipėdą, bet traukiniu į Plungę, į Telšius, Šiaulius, Radviliškį nuvažiuodavau, visur balandininkų ieškojau ir visur juos rasdavau, su jais susipažindavau, su kai kuriais gerai susidraugaudavau. Mano balandinėje ėmė atsirasti ir kitų veislių balandžių: iš Plungės parsivežiau pirmuosius kapucinus (perukinius), Šiauliuose nupirkau pirmąjį raudoną Karaliaučiaus spalvotagalvį, iš Radviliškio nuo Pluko nupirkau tam raudonagalviui pilką pataitę. Spalvotagalviai ėmė užgožti potraukį kitoms balandžių veislėms.
Praėjo, turbūt, metai nuo pirmosios spalvotagalvių poros įsigijimo, kartą žiūriu, po kiemą žmogus sukinėjasi. Išeinu ir aš pas jį, klausau, ar balandžiais domisi.
- Taip, laikau ir aš balandžius, spalvotagalvius. Žadu persikelti gyventi į Kretingą, parsivešiu čia ir savo balandinę, gausite tada pas mane balandžių pažiūrėti ateiti.
Buvo tai dabar Kaune ir visoj Lietuvoj gerai žinomas balandininkas A. Brazys. Kai sužinojau, kad jis tikrai apsigyveno Kretingoje, nuėjau pas jį. Balandinė dar tebebuvo dalimis išardyta, balandžius jis laikė ant tvartuko suleidęs. Kai juos pamačiau, supratau, kad dabar jau man nieko daugiau nebereikia, tik jų, Karaliaučiaus spalvotagalvių! A. Brazio balandinėje jų buvo kokia dešimtis porų, ar gal daugiau. Buvo dar ten ir vokiškų spalvotašonių žuvėdrėlių, bet mano akys matė tik spalvotagalvius, tik juos! Su Braziu ne tik susipažinome, - draugais pasidarėme. Tik neilgai jis Kretingoje tepragyveno, į Kauną išsikėlė. Bet mūsų draugystė ir tada nenutrūko: tai jis pas mane atvažiuodavo, tai aš pas jį. Supažindino jis mane su Kauno ir Kapsuko rajono balandininkais, laikančiais spalvotagalvius – Armonu, Šukviečiu, Liutkevičium. Brazys ir jo draugai vėl tapo mano mokytojai. Kai nuvažiuodavau pas Brazį, jis sodindavo mane į savo automobilį ir veždavo mane tai pas vieną, tai pas kitą balandininką, o kartais ir pas kelis per dieną. Ir su kiekvienu iš jų tuojau prasidėdavo pokalbis apie spalvotagalvius: balandinės šeimininkai imdavo į ranką savo balandžius, rodydavo juos Braziui ir visi kartu aptardavo, kuo balandis geras, ko jam trūksta. Pradžioje būdavo kreipiamas dėmesys tik į kampuotą galvą, į stačią ir plačią kaktą. Bet kartą nuvažiavome pas Šukvietį, ten vėl prasidėjo balandžių peržiūra. Aš klausausi, kad dabar jau ne tik vien balandžio galva vertinama, bet ir tai, kaip įstatytas jo snapas. Man tai buvo nauja. O Brazys duoda man vieną po kito balandžius ir liepia pasakyti, kuris geresnis. Gėda buvo, kad niekaip nepataikiau teisingai paukščius įvertinti: supratimas ne iš karto ateina, jo mokytis reikia. Ir aš mokiausi. O jau nebe jaunas buvau... rodosi, kad išmokau...
Ko reikia, kad spalvotagalvis būtų geras? Paleidžiu savo balandžius į voljerą ir žiūriu į juos. Kokia bendra išvaizda, kokia galva, kojų apžėlimas. O svarbiausiai – snapas: jis turi būti žemyn trauktas, snapo galas bukas, storas. Deja, ne visada tokie išeina. Dar svarbu, kad piešimas geras būtų...
Kai tėvai turi labai trumpus snapus, jų vaikai silpni išeina, retas kuris išgyvena, o jei ir išgyvena, tai visokių būna, ir gerų, ir prastų.
Vokiečių balandininkai sako: gerai, jei per metus iš veislinės poros vienas geras jauniklis išauga. O aš džiaugiuosi, jei per kelis metus vieną gerą išauginti pavyksta: 1985 metais iš devynių veislinių porų išauginau tik du gerus jauniklius.
Kiti balandininkai vienoje balandinėje laiko visokių veislių balandžius. Spalvotagalvių šitaip laikyti negalima: ne kartą pastebėjau, kad kita pataitė prieš kiaušinių dėjimą ir su svetimais patinais sueiti mėgsta: kokius vaikus gausi iš jos, jei balandinėje ir kitų veislių balandžių bus?...
Spalvotagalviai patys savo jauniklius išauginti nesugeba. Aš prie savo 9-10 porų spalvotagalvių laikau 23 poras augintojų, kuriems padedu auginti spalvotagalvių jauniklius, bet ir augintojai geresnius jauniklius ne visada išaugina. Prastesni kažkaip lengviau auga, o jei jų tėvai buvo geri, tai tokių prastų vaikai vėl pasitaiko gana geri...
Taip ir eina balandininko gyvenimas: turi gerą balandį, lauki iš jo jauniklių, o išauginti juos sekasi sunkiau: balandis tik parodo, kad duoda gerus jauniklius, o tie jaunikliai neauga, o laikas eina, ir geras balandis jau senti pradeda... Turėjau tokių, iš kurių jauniklių labai laukiau, bet taip ir neišauginau nė vieno...
Dar norėčiau apie Klaipėdos aukštaskridžius pasakyti.
Dabar užėjo mada naujas jų spalvas kurti, tokias spalvas, kurių Klaipėdos aukštaskridžių veislėje niekada anksčiau nebuvo, visokius margius-keršius. Man atrodo, kad tas darbas gerų rezultatų neduos, tik veislę gadiname, ir tiek. Reikia dirbti su grynaveisliais balandžiais ir išlaikyti tuos, kuriuos turime, nebemaišyti į Klaipėdos aukštaskridžius kitų veislių.
Tiesa, nesakiau, rodos, kad Smetonos laikais esu matęs ir visai geltonų Klaipėdos aukštaskridžių, ir baltų geltonkaklių „bunterių“, o visokių keršių su juodais sparnų galais ir juodomis plunksnomis uodegoje tada tikrai nebuvo.
Gyveno Smetonos laikais tokie broliai Sabaliauskai, visi vienas po kito balandžius laikė, klaipėdiškius, iš Klaipėdos juos įsiveždavo, apie balandžius išmanė, tik vyresnieji trumpai tegyveno, greitai vienas po kito mirė, o pats jauniausias po karo Vakaruose atsirado...
Gyvena Klaipėdos aukštaskridžiai ir dabar mano balandinėje, spalvotagalvių jauniklius augina. Rinkau juos pagal savo skonį tokius, kokius iš jaunystės atsiminiau, bet pasakyti, kad dabartiniai mano Klaipėdos aukštaskridžiai geri, turbūt, negalėčiau: nebėra dabar tokių, kokius vokiečių ir būrų balandinėse kadaise mačiau, dabartiniai tik vidutiniškai ar net žemiau anų laikų vidutinių...
Yra balandininkų, kurie drąsiai savo nuomonę kitiems perša, lyg jie tikrai daug žinotų, daug išmanytų. Pasiklausau aš jų kalbų ir tyliu, nieko nesakau, apie savo jaunystės draugus, laikiusius Klaipėdos aukštaskridžius, ir apie jų balandžius galvoju.
Apie savo jaunystės balandžius...

Iš A.Norvilo rankraščio, jį kiek paredaguojant, atspausdinta Skuode 1987m. kovo pirmą dekadą.




< atgal

 
Klaipėdos aukštaskraidžiai Lietuvos SSR K.Girdžiūnas
Balandžių paroda Kaune K.Girdžiūnas
Balandžius mokame gadinti, jų veisti nesugebame K.Girdžiūnas
Ar taps Martyno Mikūtos balandžiai Telšių baltagalvių veisle? K.Girdžiūnas
O kokia Lietuvos balandininkystės istorija? K.Girdžiūnas
Palangos balandininko P.Dubausko prisiminimai
Vokiečiai apie lietuvių balandžius Krasnodare
Reiner Kramer nepasakyta kalba
Kelios mintys apie balandininkų rūpesčius K.Girdžiūnas
BALANDŽIAI KAUNE TARPUKARIO METAIS K.Girdžiūnas
TILŽĖS SPALVOTAGALVIAI IR ISRUČIO BALTAGALVIAI K.Girdžiūnas
Rytprūsių baltagalviai  K.Girdžiūnas
Antroji Klaipėdos aukštaskraidžių balandžių paroda
Palangos sezono atidarymas su balandžiais


IDEAFORMUS interneto projektai

© 2004-2005 Balandziai.lt
visos teisės saugomos