coming this year... будет в этом годе ...
 



 
Ar taps Martyno Mikūtos balandžiai Telšių baltagalvių veisle? K.Girdžiūnas

K.Girdžiūnas


Ar taps Martyno Mikūtos balandžiai Telšių baltagalvių veisle?

Telšiškis automobilio varruotojas – profesionalas Martynas Mikūta respublikos balandininkų tarpe yra gana plačiai žinomas. Daugeliai Lietuvos balandininkų žinoma ir M.Mikūtos idėja – sukurti naują baltagalvių balandžių veislę – taip pat nėra jokia paslaptis. Ši M.Mikūtos idėja ypač žinoma ir visiems prieinama darosi kaip tik paskutiniaisiais keleriais metais, kada kuoduoti apželtakojai baltagalviai, kilę iš Telšių, palengva pradeda įsikurti tai vienoje, tai kitoje balandinėje įvairiose respublikos vietovėse ir po vieną-dvį pora pasirodo pas mus organizuojamose balandžių parodose.
„Mikūtos baltagalviai“ arba „Telšių baltagalviai“ – taip vadinama naujai gimstančioji dar viena grynai lietuviška balandžių veislė.
Aš pasakiau „veislė“, nors kol kas šitie balandžiai dar nėra pasiekę tokio išsivystymo laipsnio, kad juos jau galima būtų laikyti veisle: kol kas, kaip man atrodo, jie tik turi realias prielaidas ,realią galimybę tapti nauja lietuviška balandžių veisle.
Prieš kalbėdamas apie tai, ko dar trūksta, kad Telšių baltagalviai galėtų užimti neginčijamą vietą kitų respublikoje laikomų balandžių veislių tarpe, noriu pasakyti keletą pastabų apie tai, kokius šiuos balandžius svajoja sukurti veislės autorius M.Mikūta ir kas jau paseiekta jų kūrimo darbe.
Su M. Mikūta aš susipažinau maždaug prieš 12-15 metų, kada jis savo svajonių balandžio sukūrimui jau buvo paaukojęs porą dešimtmečių nuoširdaus darbo, buvo per tą laiką patyręs nemažai džiugių ir dar daugiau tamsių nusivylimo valandų ir per mudviejų susitikimą galėjo man, rodydamas vieną balandį po kito, realiais pavyzdžiais pavaizduoti, koks turėtų kada nors būti jo įsivaizduojamas idealus Telšių baltagalvis.
- Savo bendra išvaizda ir dydžiu turėtų būti panašus į Elbingo baltagalvį, tačiau skirsis nuo jo ne tik plačiu, gražiu pakaušio kuodu ir tirštai neilgomis (3-5 cm) plunksnomis apaugusiomis kojomis, bet ir balta, gražiai apribota, plačia, iki pusės kaklo siekiančia „barzda“, panašia (tik balta spalvotame kaklo fone, o ne spalvota) į Karaliaučiaus spalvotagalvių „barzdą“, - aiškino man M.Mikūta.
Turiu prisipažinti, kad ano mūsų pokalbio metu aš ne labai tikėjau, kad Martynui pakaks „parako“ savo svajonei įgyvendinti. Bet prabėgę metai ir vis plačiau po respubliką plintantys M.Mikūtos balandžiai teikia viltį, kad Telšių baltagalviai gali išsikovoti egzistavimo teisę ir tapti veisle.
Ko reikia, kad tai įvyktų?
Pirmiausiai reikia, kad pats veislės autorius, šitiek darbo ir pastangų įdėjęs į savo balandžių pulkelio išugdymą ir išpuoselėjimą, atskleistų savo svajonių balandžio paveikslą iki galo ir mums papasakotų visas detales, nurodančias būtinus kuriamos veislės požymius. Kitaip sakant, pribrendo būtinybė turėti detalų Telšių baltagalvių veislės standartą. Tokio standarto reikia todėl, kad be jo kiekvienas pilietis, įsigijęs M.Mikūtos balandžius, gali toliau juos modeliuoti visiškai ne pagal autoriaus planą, o grynai pagal savo asmeninį balandžio grožio supratimą. Nereikia ir aiškinti, kokia žalinga besikuriančiai veislei būtų šitokia mūsų „saviveikla“!
Toliau reikia, kad M.Mikūtos baltagalviais susidomėtų didesnis respublikos balandininkų būrys: reikia, kad augtų, kad didėtų šių balandžių skaičius.
Balandininkystės istorija žino atvejų, kada balandžių veislė buvo nuo pradžios iki galo sukurta ir išvystyta vieno žmogaus balandinėse (pvz., Foburgo spalvotašoniai pūstiniai, „Keloina“ veislės aukštaskridžiai ir kt.), tačiau ir tada toks balandininkas veislės kūrimo metu turi laikyti bent 300-500 ar net daugiau tos veislės balandžių... Aš žinau, kad Martynas tokiam būriui paukščių laikyti sąlygų neturi, todėl jam belieka viena – sudominti savo baltagalviais draugus ir su jų pagalba padidinti balandžių būrį.
Man atrodo, kad M.Mikūta savo turimais balandžiais jau įrodė, kad susidomėti jo kuriama veisle ir ateiti jam į talką yra visiškai verta: gana simpatiški ir patrauklūs turės atrodyti patys balandžiai – judrūs, temperamentingi, gana dekoratyvūs, sugebantys be jokių treniruočių gerą pusvalandį praskraidyti vidutiniame aukštyje ir pradžiuginti balandininko širdį savo vertimu; balandinėje jie – patiklūs, jaukūs, drąsiai ima lesalą iš balandininko rankos (jei tik balandininkas atitinkamai draugiškai elgiasi su jais); turėdami normalų, sveiką, nedegeneruotą snapą, jie privalėtų be šėrikų pagalbos patys išauginti jei jau ne abu, tai bent po vieną jauniklį... Žodžiu, jie turėtų būti „valstietiški“, „kaimietiški“ – gyvybingi, atsparūs, linksmi – balandžiai, kokie kažkada mūsų amžiaus pradžioje yra buvę Rytprūsių vartikliai ir baltagalviai. Iš kitos pusės, reikėtų atminti, kad dalyvavimas kuriant veislę užtikrina, kad talentingo balandininko vardas gali įeiti į veislės istoriją greta veislės autoriaus vardo...
Na, o dabar, ko gero, pati sunkiausia sąlyga: M.Mikūtos baltagalvius reikia ne vien paprastai dauginti (ką mes, atvirai šnekant, darome su visa eile jau tvirtai susiformavusių balandžių veislių), juos reikia VEISTI! O veisti – reiškia daryti viską, kad kiekviena nauja balandžių karta, tikriau – geriausieji tos kartos atstovai vis labiau artėtų prie veislės standarto (tikėkimės, kad M.Mikūta šį standartą pagaliau mums pagarsins) reikalavimų. Man atrodo, kad šis punktas, nežiūrint uždavinio sunkumo, turėtų labiausiai patraukti, labiausiai suvilioti tikrus balandininkus, nes kaip tik jis atveria fantazijos ir ieškojimų laisvę ir duoda galimybę kiekvienam parodyti, ką jis gali ir sugeba balandininkystėje.
Į visokius eksperimentus, į nepagrįstus, neapgalvotus ir, galų gale, nieko neduodančius skirtingų veislių balandžių kryžminimus ypač pasinešę mūsų jaunieji balandžių laikytojai. Man atrodo, kad darbas su M.Mikūtos balandžiais, vadovaujant nusimanantiems vyresniesiems draugams, galėtų pakeisti aną betikslį „ieškojimą“ realesne, apčiuopiamą rezultatą duodančia linkme.
Na, ir paskutinis dalykas – šį darbą turėtume dirbti ne kiekvienas sau, bet visi kartu, ranka rankom, vieningai siekiant bendro tikslo – naujos lietuviškos balandžių veislės sukūrimo.
Galbūt būtų netgi gerai įsteigti kažką panašaus į Telšių baltagalvių balandžių augintojų klubą, bent porą kartų per metus susirinkti visiems krūvon, atsivežti geriausius, perspektyviausius paukščius ir bendromis jėgomis spręsti įvairius veislės kūrimo ir jos tobulinimo klausimus...

Rašyta Klaipėdoje (ligoninėj) ir Skuode 1985 m. gruodžio mėn. pradžioje.
P.S.: Martynas Mikūta, žinomas Telšių balandininkas, išėjo į Anapus apie 1992 metus, taip ir nesukūręs savos baltagalvių veislės, kuri dabar, 2003 metais, jau visai pamiršta...



Iš mūsų balandininkystės istorijos


Skuodas, 1985.12. 9.


MIKUTOS BALTAGALVIAI

Balandžių parodoje, kuri vyko Kretingoje 1985 metų lapkričio 30 – gruodžio 1 dienomis, dviejuose parodos narveliuose buvo eksponuojamos dvi – juoda ir raudona – poros kuoduotų apželtakojų baltagalvių, atvežtų ir Telšių balandininko Martyno Mikutos balandinės.
Telšiškis automobilio vairuotojas – profesionalas Martynas Mikuta respublikos balandininkų tarpe yra gana gerai žinomas. Daugeliui Lietuvos balandininkų žinoma ir Martyno idėja - sukurti naują baltagalvių balandžių veislę – taip pat nėra jokia paslaptis. Ši idėja mūsų balandininkų tarpe ypač plačiai tapo žinoma per paskutinius kelerius metus, kai iš Telšių kilę kuoduoti apželtakojai baltagalviai pamažu pradėjo įsikurti ir už Martyno balandinės bei Telšių miesto ribų ir po vieną – dvi poras pasirodyti mūsų respublikoje organizuojamose balandžių parodose.
„Mikutos baltagalviai“, arba „Telšių baltagalviai“ – taip kol kas vadinama naujai gimstančioji ir jau nebeginčijamai lietuviška balandžių veislė, nors kol kas šie balandžiai dar nepasiekė tokio išsivystymo laipsnio, kad juos jau be jokių išlygų veisle būtų galima vadinti. Kol kas jie tik turi realias prielaidas, realią galimybę tokia nauja lietuviška balandžių veisle tapti
Prieš rašydamas apie tai, ko dar trūksta, kad Mikutos baltagalviai galėtų užimti neginčijamą vietą kitų respublikoje laikomų balandžių veislių tarpe, noriu pasakyti keletą pastabų apie tai, kokius balandžius sukurti svajoja Martynas ir kas jau pasiekta jų sukūrimo darbe iki šiol.
Su M. Mikuta susipažinau maždaug prieš dešimtmetį, kai jis savo baltagalvių sukūrimui jau buvo paaukojęs beveik du dešimtmečius nuoširdaus ir atkaklaus darbo, buvo per tą laiką patyręs daugybę džiugių, viltį teikiančių, ir dar daugiau tamsių nusivylimo valandų, ir per mudviejų pirmą susitikimą galėjo man, rodydamas vieną balandį po kito, bei kiekviename iš jų ypač pabrėždamas kuriamos veislės jau įkūnytą kurį nors požymį, realiais pavyzdžiais pavaizduoti, koks bus kada nors jo įsivaizduojamas realus Mikutos baltagalvis. Veislės kūrimui Martinas sakė panaudojęs Gumbinės baltagalvius, dar paskraidyti ir verstis sugebančius Karaliaučiaus spalvotagalvius ir vieną labai smulkią raudoną perukinių veislės pataitę, turėjusią toli žemyn po snapu „pabėgusią“ baltą „priejuostėlę“.
Savo bendra išvaizda ir dydžiu jo baltagalviai turėtų būti panašūs į Gumbinės ar Elbingo baltagalvius, tačiau skirsis nuo jų ne tik plačiu, gražiu pakaušio kuoduku ir tirštai 3 – 5 cm. ilgio plunksnomis apaugusiomis kojomis, bet ir balta, gražiai apribota, plačia, iki pusės kaklo siekiančia „barzda“, panašia (tik ne spalvota baltame, o balta spalvotame fone) į Karaliaučiaus spalvotagalvių „barzdą“. Sunku kol kas dar tiksliai pasakyti, kokios formos bus naujojo baltagalvio galva. Kol kas ji ne tokia kampuota ir stačiakaktė, kaip Elbingo baltagalvių, apvalesnė, gal kiek labiau pailga. Turbūt, šitokią galvos formą sąlygoja kiek trumpesnis už vidutinio ilgumo kuriamos veislės balandžių snapas, kuris turėtų būti tvirtas, sandarus, visais atvejais šviesus ir užtikrintų balandžiams galimybę normaliai lesti bei patiems išauginti jei jau ne abu, tai nors po vieną kiekvienos vados jauniklį. Akys turėtų būti šviesios, perlinės. Bet tai tolimesnės ateities uždavinys. O kol kas reikėtų stengtis neleisti įsigalėti juodai ar geltonai akių spalvai bei laikinai toleruoti rusvą jų atspalvį, jei jis smulkių kraujagyslių tinkleliu išsidėstęs baltoje akių raginėje. Akis juosiantys apvadai turėtų būti šviesūs, švelnūs ir siauri. Naująją balandžių veislę papuoš platus, tirštas, iš abiejų galvos šonų plunksnų verpetukais užsibaigiantis, iš vidaus pusės baltas, o iš nugaros žiūrint – spalvotas kuodukas. Balandžio kaklas turėtų būti grakštus, gražiai išlenktas ir sudarantis galimybę balandžiai gražiai į priekį atstatyti krūtinę bei laikyti kiek atgal atmestą galvą, taip, kad statmena linija, mintyse nuvesta žemyn per balandžio akį, praeitų per porą centimetrų prieš vidurinį balandžio kojos pirštą. Nesiekiama, kad balandžio kaklas virpėtų, tačiau egzempliorių su tokiu požymiu brokuoti irgi nereikėtų.. Liemuo turėtų būti trumpas, nugara tiesi, su uodega sudaranti vientisą įstrižai žemyn einančią liniją. Sparnai turėtų būti laikomi greta uodegos prie abiejų jos šonų. Keltauodegius balandžius su po uodega laikomais sparnais reikėtų brokuoti jau dabar. Dvylikos vidutinio platumo plunksnų uodega turėtų būti bent pusantro cm ilgesnė už sparnų galus ir bent per tris cm nesiekti grindų Iš viršaus žiūrint, bendras uodegos platumas neturi būti platesnis, negu dviejų su puse vienos uodegos plunksnos pločio. Būtina dar pasakyti ir apie kojų apsiplunksnavimą. Balandžio kojų pirštus dengiančios plunksnos turėtų būti išdėstytos lygiu „varpeliu“, jos turėtų dengti vidurinį ir išorinį kojų pirštus, būti pakankamai tvirtos, kad neužsilankstytų po kojos padu, bet neprasikišti perdaug toli nei į priekį, nei į šonus. Kad balandžiai sugebėtų išlaikyti tokius kojų plunksnoms keliamus reikalavimus, jie turi turėti ryškiai pastebimas taip vadinamas „vanagines“ plunksnas, augančias ant šlaunų ir aštriu kyliu prasikišančias bent per pusantro cm po sparnais kloakos link. Balandžio sparnų bent 6 – 8 didžiosios plasnojamosios plunksnos, visos nugaros, uodegos, pauodegio, pilvo ir kojų plunksnos turėtų būti baltos. „Vanaginės“ šlaunų plunksnos gražiau atrodytų, jei būtų spalvotos, bet nebūtina brokuoti (bent kol kas) tų balandžių, kurių ir „vanaginės“ plunksnos yra baltos.
Ko reikia, kad Martyno Mikutos su tokiu rūpesčiu iki šiol išpuoselėtas ir jau pagrindinius būsimos veislės bruožus bepradedantis įsigyti balandžių būrelis taptų pilnateise nauja lietuviškų balandžių veisle?
Pirmiausiai, jie turi drąsiau peržengti Martyno balandinės ribas ir plačiau paplisti pradžioje Telšiuose, o po to ir visoje Žemaitijoje (bent Žemaitijoje). Reikia, kad jais susidomėtų didesnis būrys balandininkų, kad plistų tiek jų geografinės, tiek ir skaičiaus ribos. Martynas turėtų labiau populiarinti savo tokio nuoširdaus, atkaklaus ir ilgamečio darbo rezultatus ir drąsiau perleisti veislinę savo balandžių medžiagą kitiems balandininkams, panorusiems ateiti jam į talką baigiamajame veislės kūrimo etape. Man žinoma, kad jau yra balandinių, kuriose gyvena Martyno baltagalviai. Tačiau iki šiol veislė buvo kuriama be aiškaus, tikslaus standarto, arba pagrindiniai veislės požymiai nepakankamai aiškiai buvo išdėstomi baltagalvius įsigyjančiam balandininkui , ir todėl atsitikdavo, kad iš Mikutos balandinės išėję jo balandžiai toliau arba vėl būdavo kryžminami su Rytprūsių baltagalviais, arba būdavo veisiami ne pagal vieningą, tvirtą planą, bet pagal kiekvieno atskiro balandininko asmeninį jų grožio įsivaizdavimą. Blogiausi atvejai pasitaikydavo, kad tolimesnis jų veisimas būdavo paliekamas savieigai: koks užaugs, toks derės.
Kūrėjo aistra, noras išreikšti, galbūt, net „įamžinti“ save balandžiuose, mano pastebėjimu, gana ryškiai girdimas pokalbiuose su daugeliu mūsų respublikos balandininkų, ypač su jaunesniaisiais iš jų. Deja, daugeliu atvejų šios kūreno pastangos dėl nepatyrimo, balandžių veislių nepažinimo ir elementariausių balandininkystės žinių stokos apsiribojančios neapgalvotu, niekur nevedančiu dviejų ar trijų skirtingų veislių balandžių kryžminimu ne tik kad neduoda jokių apčiuopiamų rezultatų, bet, priešingai, gadina ir taip jau vis labiau nusigyventi bepradedančią veislinę medžiagą ir vis labiau gausina beverčių, genetiškai nepastovių metisų pulką.
Martyno Mikutos baltagalviai galėtų būti labai puiki, labai vertinga medžiaga tiems jauniems balandininkams, kurie dar tik ieško progos nustebinti kitus savo energija ir sugebėjimais. Prisilaikant šiame rašinyje išdėstytų tikslų, Martyno baltagalviai atveria labai plačias eksperimentavimo, ieškojimų, atradimo džiaugsmo (ir, be abejo, liūdnų nesėkmių, karčių nusivylimų) galimybes bei užtikrina, kad veislės istorija nepamirš nuopelnų ir vardų tų, kurie prisidės prie naujos lietuviškos Mikutos (ar Telšių) baltagalvių balandžių veislės sukūrimo.
(Nelinksma, bet realistiška pastaba pačiam sau: žinau gerai, kad mano rašinys, išskyrus vieną jo nuorašą, kurį išsiunčiau Martynui, taip ir liks gulėti mano archyve, nepasiekęs nė vieno kito balandininko…)

Fabijoniškės, 2004. 02. 28.



< atgal

 
Klaipėdos aukštaskraidžiai Lietuvos SSR K.Girdžiūnas
Balandžių paroda Kaune K.Girdžiūnas
Balandžius mokame gadinti, jų veisti nesugebame K.Girdžiūnas
Su meile balandžiams atėjau į pasaulį... A. Norvilas
O kokia Lietuvos balandininkystės istorija? K.Girdžiūnas
Palangos balandininko P.Dubausko prisiminimai
Vokiečiai apie lietuvių balandžius Krasnodare
Reiner Kramer nepasakyta kalba
Kelios mintys apie balandininkų rūpesčius K.Girdžiūnas
BALANDŽIAI KAUNE TARPUKARIO METAIS K.Girdžiūnas
TILŽĖS SPALVOTAGALVIAI IR ISRUČIO BALTAGALVIAI K.Girdžiūnas
Rytprūsių baltagalviai  K.Girdžiūnas
Antroji Klaipėdos aukštaskraidžių balandžių paroda
Palangos sezono atidarymas su balandžiais


IDEAFORMUS interneto projektai

© 2004-2005 Balandziai.lt
visos teisės saugomos