coming this year... будет в этом годе ...
 



 
Karaliaučiaus spalvotagalviai

Žurnalistas Horst Marks kalbasi su balandininku Erhard Schlegel.

Horst Marks: - Kaip jūs pradėjote laikyti Karaliaučiaus spalvotagalvius?
Erhard Schlegel: - Balandžiai mane visada traukė ir žavėjo. Dar prieš karą aš veisiau Berlyno trumpuosius ir raudonos spalvos štraserius. Su Karaliaučiaus spalvotagalviais dirbti pradėjau nuo 1960 metų. Turėjau tada draugą, kuris buvo gavęs nuo kaminų valymo meistro Ericho Šorio (Erich Schories) tuos balandžius. Apie 1960m. Karaliaučiaus spalvotagalviai buvo dar gana reta veislė Vakarų Vokietijoje, nes po karo (1945) šie balandžiai buvo išliką tik rusų okupuotoje Vokietijos dalyje. Šorys juos į VFR buvo atvežęs iš rusų zonos per Vakarų Berlyną 1945m.. Deja, šiuo metu suvienytoje Vokietijoje yra tik 32 organizuoti balandininkai {klubo nariai, kurie veisia Karaliaučiaus spalvotagalvius, tačiau ir jie ne visi dirba pakankamai aktyviai].
H. M.: - Kodėl graži Karaliaučiaus spalvotagalvių veislė turi tiek mažai jos mylėtojų?
E. S.: - Sunku veisti visus trumpasnapių grupės veislių balandžius, o Karaliaučiaus spalvotagalvius – visų sunkiausia. Trumpasnapių veisimas yra gana sudėtingas: negalima išsiversti be balandžių su ilgesniais snapais, nes trumpasnapiai nepajėgia patys išauginti savo vaikų. Yra ir kitų rūpesčių. O spalvotagalviams dar prisideda ir piešimo paveldėjimo problemos: spalvotagalviai iš esmės yra balti balandžiai, o balta spalva, kaip žinoma, visada linkusi skverbtis į spalvotų plunksnių sritis. Be to, spalvotagalvių piešimas paveldimas kitaip, negu, sakysim, vokiškųjų spalvinių (Farbentauben) balandžių: pora su veislei būdingu piešimu pagal Mendelio dėsnį turi išperėti 25 % grynai baltų, 50% standartinio piešimo ir 25 % keršių, vadinamų „ rožėtasparniais“, jauniklių. Tačiau dalykai būna visai kitokie, kai mes laikome tik nedidelį skaičių balandžių. Jauniklių pasiskirstymas į standartinius, „ rožėtasparnius“ ir baltus per pusę sumažina standartinių balandžių išeigą.
H. M.: – Tikriausiai, Karaliaučiaus spalvotagalviai kaip tik todėl tokie reti parodose? Būtų labai gerai, jei pasiūlytumėte vieną, kitą patarimą, kaip tuos balandžių reikėtų vertinti? Į ką reikėtų kreipti ypatingą dėmesį vertinant spalvotagalvius?
E. Š.: – Žinoma, pirmiausiai įdėmiai stebime, kaip balandis atrodo, kokį jis daro įspūdį, kokia jo bendra išvaizda. Jis turi būti vidutinio dydžio, turėti apvalą galvą, trumpą ir kiek galint storesnį snapą, gražų, apvalų kuodą, gana ilgokas, tirštai vidutinio ilgumo plunksnomis apaugusios kojas, grakščią, išdidžią laikyseną. Liemuo turi būti tvirtas, taigi, ne smulkus, nes smulkių balandžių palikuonys būna silpnos kūno sandaros. Kas suteikia Karaliaučiaus spalvotagalviams prakilnumo įspūdį, sunku paaiškinti. Čia jau paties balandininko asmeninis sugebejimas – veisti kilnios išvaizdos spalvotagalvius. Svarbu, kad ir parodos narvelyje šie balandžiai būtų judrūs, gyvi, tačiau kartu ir patiklūs, jaukūs. Aš iš savo asmeninio patyrimo žinau, koks svarbus veisimo sėkmei tų balandžių gyvybingumas, trykštanti energija. Jūs juk matėte mano balandžius voljeruose ir balandinėje, - kiek ten triukšmingo šurmulio! Nėra ne vieno, kuris per dienas tūnotų susitraukęs ant laktelės ar kur nors kampe.
H. M.: - Standarte kalbama ir apie bekuodžius spalvotagalvius. Kokia padetis šioje veislės šakoje?
E. Š. : - Tikra tiesa: yra bekuodžių ir basakojų spalvotagalvių. Tik jie labai reti. 1991m. mūsų miesto paukščių parodoje šalia 80 kuoduotų apžėltakojų buvo eksponuojamas ir bekuodis plikakojis.
H. M.: - Visų veislių trumpųjų balandžių vertę paprastai apsprendžia galva, jos forma. Ko reikalaujama šioje srityje iš spalvotagalvių?
E. Š.: - Tiesa, galva visų trumpųjų veislėse vaidina didelį vaidmenį. Jei veislinių balandžių galvos nepakankamai tipiškos, nėra ko tikėtis gero prieauglio. Puikius jauniklius duoda tik tėvai su labai geros formos galvomis, o ypač svarbus vaidmuo čia tenka pataitėms.
Spalvotagalvio galva turi būti apvali, stora ir nesiaurėjanti į kaklo pusę: kokio platumo viršugalvis, tokio ir skruostai! Aukšta kakta turi būti virš snapo šiek tiek išlenkta į priekį, ir labai negerai, jei kakta nuo snapo kyla nuožulniai aukštyn, o tas nuožulnumas nukreiptas į pakaušio pusę: tokiais atvejais atsiranda taip vadinama „nosis“ – galvos detalė, esanti tarp balandžio kaktos ir snapo. Gerai, gražiai lenkto viršugalvio aukščiausias taškas turi būti šiek tiek priekyje balandžio akių. Balandžiai su plokščiu viršugalviu brokuojami. Pakaušio dalyje viršugalvio lankas atsiremia į kuodą. Labai trumpas storas, bukas snapas turi būti nulenktas žemyn ir su priekin išlenkta kakta snapas turi sudaryti buką kampą. Snapo šnervės turi būti gerai išsivysčiusios, tačiau savo dydžiu turi harmoningai derintis su balandžio galva. Akys turi būti švariai baltos, bet kol kas jų rainutėje vis dar yra rausvumo.
H. M.: - Karaliaučiaus spalvotagalvio grožis slypi ir jo kūno, jo liemens formoje. Į ką čia dėmesį kreipiate?
E. Š.: - Liemuo turi būti tvirtas ir platus, krūtinė gerai išlenkta; nuo balandžio pakaklės prasidedanti linija eina šiek tiek išlenktu kaklu ir iškilia krūtine; ši linija turi būti kiek panaši į „S“ raidę. Atitinkamai plati turi būti ir balandžio nugara, kuri nuožulnia linija pereina į 12 plunksnų turinčią vidutinio ilgumo sandarią uodegą. Vidutinio ilgumo sparnai, proporcionalūs visam balandžio kūnui, guli tvirtai prigludę prie liemens; sparnų galai laikomi virš uodegos ir kiek trumpesni už ją.
H.M.: - O kojos ir jų apsiplunksnavimas?
E. Š.: - Ilgokos kojos atrodo trumpos, nes jos tirštai apaugusios plunksnomis. Vidutinio ilgumo kojų plunksnos turi gražiai, be properšų dengti visą blauzdą ir pirštus. Ilgomis „ vanaginėmis“ plunksnomis turi būti apaugusios ir šlaunys, nes tai turi glaudų ryšį su kojų plunksnomis.
H. M.: - Specialioji draugija (vok. Sonderverein), jungianti spalvotagalvių veisėjus, 1992 m. švenčia savo aštuoniasdešimtmetį. Kaip jūs vertinate veislės vystymąsi per tuos aštuonis dešimtmečius?
E. Š.: - Mūsų draugija buvo įkurta 1912 m..Man labai įdomu ir svarbu, kad mano paminėtieji veislei keliami reikalavimai buvo surašyti draugijos įkūrimo metais ir be pakeitimų tebegalioja iki šiol. Tai tiesiog neįsivaizduojamas sugebejimas numatyti į priekį veislės vystymosi gaires tokiam ilgam laikui! Reikia atsiminti, kad šimtmečio pradžioje požiūris į balandžius, o tuo pačiu ir jiems keliami reikalavimai buvo kitokie, negu šiandien. Ir visgi anų laikų balandininkai turėjo šiuolaikinio balandžio viziją, kuri buvo įgyvendinta tik daugelio dešimtmečių bėgyje ir visiškai atitinka šiandieninį mūsų kartos balandžio grožio supratimą. Man tai atrodo gana įspūdinga.
H. M. : - Pradžioje jūs kalbėjote apie jauniklių auginimo sunkumus. Kaip išsprendžiate šią problemą?
E. Š.: - Kai kurie autoriai tvirtina, kad vienai trumpasnapių porai reikia turėti dvi augintojų poras. Kadangi turiu didoką būrį spalvotagalvių, aš negaliu laikytis minėto siūlymo ir turiu tiek porų „auklių“, kiek ir spalvotagalvių porų. Taip verčiantis, reikia kombinuoti, kad sutaptų ir vienų, ir kitų perėjimo ir jauniklių skilimo laikas. „Auklės“ mano balandinėse prabūna iki gilios senatvės, jei tik jie sugeba auginti spalvotagalvių vaikus. Paštiniai balandžiai mano veislėms ( aš dar veisiu ir Berlyno trumpuosius) yra per stambūs, jiems sunku pradėti maitinti trumpasnapių mažylius. Pradžioje tikėjausi, kad jauniklius galėsiu papildomai šerti pats, bet pamačiau, kad balandžių – „auklių“ pakeisti negaliu, nes tai reikalauja daug darbo.
H. M. : - O piešimo sunkumai? Į ką čia jūs kreipiate demesį?
E. Š.: - Galvos piešimas apiima ne tik visą galvą, bet ir vidinę kuodo pusę bei priekinę kaklo dalį, kurią mes vadinome „ priejuostėle“, „seilinuku“. Kuo ta „priejuostėlė“ ilgesnė ir platesnė, tuo gražiau atrodo balandžio galvos piešimai. Spalvota yra ir uodega, įskaitant pauodegį ir dengiamąsias antuodegio plunksnas. Riba tarp baltų ir spalvotų plunksnų turi būti tiesi ir ryški. Tačiau gamta ne visuomet daro taip, kaip mes to norėtume, todėl, ruošdami balandį parodai, neretai turime padaryti jam parodos taisyklių leidžiamą „kosmetinę operaciją“. Apie piešimo paveldėjimo genetines savybes aš jau kalbėjau. Dažnai – net ir ekspertai – tvirtina, kad poruojant baltą balandį su „rožėtasparniu“ garantuotai gaunami gero piešimo jaunikliai. Deja, tikrovėje yra kitaip: baltas poros partneris įtakoja „saulelę“ jauniklių uodegose ar jau bent blyškią uodegos plunksnų spalvą, nors šiaip tikrai jaunikliai iš tokių porų būna balti su spalvotomis galvomis ir uodegomis. „Rožėtasparniai“ turi spalvos rezervą, bet daug kas slypi ir baltuosiuose. „Rožėtasparniais“ mes vadiname beveik vienaspalvius Karaliaučiaus kuoduotuosius apželtakojus, gimusius iš spalvotagalvių: jų tik sparnų galai ir kelios plunksnelės ant sparnų skydelio priekinės dalies balti. Juos veislei aš naudoju dažnau, negu baltuosius. Poruodamas „rožėtasparnius“ su standartinio piešimo partneriais, aš išvengiu pas mus pasireiškiančios blogybės, kai balta spalva ima dominuoti, kai ji pradeda veržtis į spalvotų plunksnų sritis. Taigi, aš rūpinuosi, kad mano spalvotagalviai turėtų pakankamai spalvos rezervų. Tokiu būdu man pasisekė per keletą metų pašalinti „saulutes“ iš geltonagalvių uodegų. Žinoma, mūsų ekspertai, vertindami Karaliaučiaus spalvotagalvius , neturėtų būti tokie reiklūs, kokie jie būna vertindami spalvinių veislių paukščius, ir nenuvertinti šiaip jau puikaus spalvotagalvio vien už tai, kad jų uodegos plunksnų spalva prie plunksnų kotelio nėra pakankamai intensyvi. Spalvotagalvių uodegos spalvą reikia vertinti tada, kai balandžio uodega neišskleista.
Yra tiesa ir tai, kad „rožėtasparnius“ poruojant su normalaus piešimo partneriais daugiau būna rožėtasparnių, negu normalaus piešimo jauniklių. Todėl standartinio piešimo partnerius tokioms poroms parenku tokius, kurie turi baltų plunksnų galvoje ar kuode, kurių „seilinukas“ per siauras, per trumpas, labai kampuotas, kurių uodegos piešimo linija yra nekorektiška. Pasitaiko balandžių, kurie ant nugaros turi spalvotą plėmą. Jei tai tik kelios plunksnos, jas prieš parodą galima pašalinti, bet jei plėmas didesnis, balandis parodai nebetinka. Bet kaip veislinė medžiaga jis gali turėti aukso vertę dėl spalvos rezervo. Spalvotos plunksnos po sparnais nėra jokia bėda: dėl jų balandis nebrokuojamas.
H.M.: - Ką galėtumėte pasakyti dėl skirtingų spalvų balandžių poravimo?
E. Š.: - Esame sukaupę patyrimo ir šioje srityje. Aš, pavyzdžiui, mielai poruoju juodą su geltonu, nes tai paderina juodų balandžių snapo spalvą ( poruojant juodą su juodu, snapas tamsėja). Jei jaunikliai iš tokios poros turi per šviesias uodegas, aš juos poruoju su „rožėtasparniais“. Kartais iš poros juodas su geltonu gaunami tamsiai pilki jaunikliai. Ši spalva nestandartinė, ji netinka parodoms. Bet tie nestandartiniai jaunikliai, kai jie subręs, tiks į porą su mėlyngalviais. Balandžių kilusių iš poros juodas su geltonu, aš niekada neporuoju su raudonu partneriu, nes antrojoje jauniklių kartoje į dienos šviesą išlenda melsvumo atspalvį ir „saulelę“ turinti uodegos spalva, kurią paskui sunku beišnaikinti. Su raudonais galima poruoti geltonus, kurie kilę iš geltonų tėvų ( jei jų netolimi protėviai nebuvo suporuoti su juodgalviais): šitaip pagerinama raudonųjų balandžių bendra ir ypač jų uodegos spalva.
H. M. : - Kokias dar ypatingas spalvotagalvių veislės savybes galėtumėte paminėti?
E. Š.: - Yra pastebėta, kad vėlai rudenį gimę jaunikliai dažniausiai būna standartinio piešimo, o pavasarinių piešimas dažniausiai turi trūkumų. Kodėl šitaip yra, kol kas niekas nesugeba paaiškinti, nors ši savybė žinoma daug kam. Ir dar: jei kas nori veisti Karaliaučiaus spalvotagalvius, jis būtinai turi turėti ir kantrybės, ir ištvermės. Ir dar galimybę laikyti kiek galint daugiau šios veislės balandžių porų. Laukti sėkmės teks ilgokai: balandinėje turi susikurti nuosava balandžių gentis, balandininkas turi pažinti kiekvieną savo balandį, žinoti jo tėvus ir protėvius.
Parodose mes eksponuojame daugiausiai jau vyresnio amžiaus balandžius, dviejų metų ir senesnius, nes vienerių metų paukščiai dar nebūna galutinai susiformavę. Pagal Vokietijos balandžių parodų taisykles galima eksponuoti balandžius iki šešerių metų amžiaus. Kartais ir mes eksponuojame tokius „senukus“, jei jie dar nėra praradę savo grožio, grakštumo. Ir dar viena, gana svarbi pastaba iš mano patyrimo: reikia rūpintis, kad balandinėje vyrautų jauni paukščiai, kad kuo daugiau būtų išauginama jauniklių. O tai įmanoma, jei veisimui naudojami tik sveiki, gyvybingi balandžiai. Dirbant su didesniu porų skaičiumi, ilgiau galima išsiversti be svetimų balandžių. O „svetimo kraujo“ įliejimas į šią „sunkią“ veislą sukelia daug problemų.
H. M.: - Gerbiamasia ponas Šlegeli, dėkoju jums už pasidalijimą savo patyrimu ir linkiu daug džiaugsmo ir sėkmės veisiant trumpųjų grupės balandžius!

Iš vokiečių kalbos vertė K.G. 1992m.



Nuotraukos susijusios su straipsniu:

padidintipadidinti 


< atgal

 
JAV standartas

 

 
 


IDEAFORMUS interneto projektai

© 2004-2005 Balandziai.lt
visos teisės saugomos