coming this year... будет в этом годе ...
 



 
Klaipėdos aukštaskraidžių balandžių klubo istorija

Iš Klaipėdos aukštaskridžių balandžių puoselėtojų klubo istorijos

Ten, kur Kuršmarių vilnys, ilgai bėgusios išilgai Neringos krantų, pagaliau susilieja su Baltijos jūros bangomis, ten, kur už Smiltynės pušų skęsta vakarais jūroje saulė, savo paskutiniais spinduliais nutvieksdama Danės žiotyse besisupančius grakščius laivus, - ten, plačiai išskleidusi savo gatvių voratinklį, jau daugelį šimtmečių stovi Klaipėda, tas keisto likimo miestas.
Beveik septynis šimtus metų valdė šį lietuvininkų krašto miestą vokiečiai, ir tie vokiškieji šimtmečiai,nors sovietiniais laikais buvo visomis išgalėmis stengiamasi nutrinti jų antspaudą, dar ilgam nulems savotišką Klaipėdos, ypač jo senamiesčio, veidą…
Kaip vokiškos praeities reliktas išliko kol kas Klaipėdoje ir kai kur Žemaitijoje ir savita šio miesto aukštaskridžių balandžių veislė. Apie jos kryžkeles ir likimą aš ir noriu čia papasakoti.
Tolimus laikus, žilą praeitį siekia Klaipėdos aukštaskridžių balandžių istorija, tokias seniai praėjusias dienas ji mena, kurios nei seniausių žmonių atmintyje,, nei nuo laiko pageltusiuose archyvų pergamentuose nebeišliko. Yra betgi žinoma, kad jau aštuonioliktojo šimtmečio pradžioje jūros vėjų nugairinti ir sunkių dorės irklų nuvarginti Klaipėdos žvejai mėgdavo ankstyvą pavasario ar vasaros sekmadienio rytą, plačiai pražergę kojas ir aukštyn užvertę barzdotas galvas, ilgai stebėti aukštai virš miesto pakilusių, kartais pilkoje dangaus žydrynėje vos-vos beįžiūrimų mylimų balandžių pulkelių skrydį…
Plaukdavo Klaipėdos jūreiviai į tolimas šalis, į svetimus miestus, o, grįždami atgalios, savo burlaivių triumuose ne tik brangius užjūrių gaminius, ne tik gyventojų paklausą turinčias prekes parsigabendavo, - ne retai tarp visokiausių lauktuvių namiškiams tūnodavo jūreivio dėželėje ir keletas balandžių, pirktų tolimoje svečioje šalyje ir su meile išsaugotų vargingos ir ilgos jūrių kelionių metu…
Vokiečių balandininkas Gustav Prütz (Gustavas Priucas) 1884 metais prabangiai išleistoje knygoje “Illustriertes Mustertauben-Buch”,kalbėdamas apie kinietiškas žuvėdrėles, rašo: “Šių balandžių kilmė slypi neįžvelgiamoje tamsoje, tačiau man pavyko nustatyti, kad (19 amž.) penktojo dešimtmečio pradžioje iš Afrikos grįžę laivai didelį kiekį mėlynos spalvos kinietiškų žuvėdrėlių, turėjusių taip gražiai verstas krūtinės ir kakliuko plunksnas, kokių dabar jau retai bepasitaiko, į Klaipėdą ir Tilžę atgabeno, iš kur kelios jų poros pateko į pietų Vokietiją” (81 psl.)
Poruodavo Klaipėdos balandininkai iš svetur atvežtuosius balandžius su savaisiais, vis tikėdamiesi, kad iš tokių porų išaugę jaunikliai kils dar aukščiau į Klaipėdos padangę ir skraidys ten dar ilgiau, negu jų tėvai. Rezultatai, žinoma, būdavo įvairūs: kartais džiuginantys, kartais į juodžiausią neviltį stumiantys, tačiau Klaipėdos vokiečiai ir lietuvininkai buvo žmonės su charakteriu, o ir apie balandžius gerai nusimanė. Skaitydamas jau anksčiau minėtą Priuco knygą , 263 puslapyje, kur autorius rašo apie balandžių veislę, vokiškai vadinamą “Altstämmer”, radau tokias eilutes: “Geriausieji (tos veislės – K.G.) egzemplioriai savo laiku buvo Karaliaučiuje, Klaipėdoje ir Tilžėje, balandininkystėje gerai nusimanančių žmonių rankose, kurie rečiausių veislių balandžius, - aš prisimenu dabar jau išnykusius baltagalvius, turėjusius ant krūtinių žuvėdrėlėms būdingus rauktinukus, pūstą pagerklę ir grožiu pralenkusius Anglijos baltagalvius, - mokėjo išsaugoti, o jų veislės pagerinimui nei pinigų, nei laiko, nei vargo nepagailėdavo, nes kiekvienas nenorėdavo kitiems nusileisti, kiekvienas stengdavosi, kad jo balandžiai jei jau ne geresni, tai bent ir ne blogesni, negu kaimyno, būtų”.
Taigi, tokių balandininkystėje nusimanančių ir jokiems negandams nepasiduodančių senosios Klaipėdos balandininkų puoselėjama ir ugdoma, pamažu, dešimtmetis po dešimtmečio ir kūrėsi Klaipėdoje sava nepakartojama, vien tik Klaipėdai būdinga aukštaskridžių balandžių veislė. Mirdavo tėvas, - balandinę su aukštaskridžiais perimdavo sūnus, kuris, savo ruožtu, balandžius kartu su visomis jų veisimo paslaptimis amžiaus pabaigoje savo atžalai perleisdavo…
Apie 19-jo amžiaus vidurį Klaipėdos aukštaskridžiai jau pastebimai skyrėsi nuo kitur išugdytų aukštaskridžių balandžių veislių ir balandininkystės žinovų buvo laikomi savistovia veisle. Apie 1870 metus vokiečių kalba išleistoje knygelėje “Įvadas pradedančiam užsiiminėti aukštaskridžių balandžių sportu” (Anleitung für Anfänger im Hochflugtaubensport) jos autorius – Berlyno balandininkas Zelmanas (Seelmann), tarnybiniais reikalais aplankęs tuometinę Klaipėdą, su įkvėpimu pasakoja apie savitą Klaipėdos aukštaskridžių balandžių veislę ir pastebi, kad šie balandžiai turėtų būti giminingi su Bremeno ir Hanoverio miestų aukštaskridžiais. Maždaug tuo pat laiku mini savo knygoje Klaipėdos aukštaskridžius ir žymus ano meto Olandijos balandininkas van Spruitas (Spruijt), kuris,beje, dar galvoja, kad veislės sukūrimui buvę panaudoti ir olandiškieji Hagos aukštaskridžiai. Žinomas 20-jo amž. antros pusės vokiečių balandininkas Edmundas Curt (Zurth) savo knygoje “Mūsų balandžiai. Aukštaskridžiai (Unsere Tauben. Tümmler) vėl teigia, kad iš senų fotografijų ir piešinių, esą, galima atpažinti, jog Klaipėdos aukštaskridžiai savo kūno sandara labai panašūs į pirmuosius Štralzundo aukštaskridžius…
Richardas Krozynas (Richard Krosien) ilgametis Vakarų Vokietijos balandininkų,laikančių Klaipėdos aukštaskridžius, klubo pirmininkas, viename savo laiške man pasakojo, kad jis ilgą laiką veisęs savo balandžius labai artimoje giminystėje, po dvikartinio suporavimo sesers su broliu gavo kuoduotus ir šiek tiek plunksnotomis kojomis jauniklius. “Po ilgos labai artimos kraujomaišos pagaliau išplaukė į dienos šviesą tai, ką balandžiai buvo paveldėję, galbūt, prieš šimtmetį”, - daro išvadą iš savo bandymo R. Krozynas. Ir tikrai: kas gali tvirtai pasakyti, kokios buvo pirmosios Klaipėdos aukštaskridžių balandžių veislės ištakos? Apie tai galima tik spėlioti, stebint būdingai spalvotomis plunksnelėmis “cinkuotus” margakaklių “bunterių” kakliukus ir krūtines, ar matant, kaip vienaspalviui juodos ar raudonos spalvos jaunikliui po pirmo šėrimosi atauga baltos galvos,sparnų ir uodegos plunksnos
Jau anksčiau minėtas Gustav Priuc savo knygoje Klaipėdos aukštaskridžių nemini. Tačiau pasakodamas apie Rytprūsių baltųjų šviesiaakių (vok. Weisse Reinaugen) veislę, jis rašo: “… prieš 30 – 40 metų (iki l9-jo amž. pabaigos – K.G.) šiaurės Vokietijoje ir Rusijoje (taip Priucas vadino ir tuometinę Lietuvą) egzistavo šviesiaspalvė “tigrinių”, paprastai juodai ar raudonai taškuotų balandžių su baltomis uodegos ir sparnų galų plunksnomis aukštaskridžių-kūlvertų veislė. Šie balandžiai turėjo raudonus akių apvadus ir šviesias akių rainutes, šiek tiek plunksnomis apaugusias kojas, jie buvo nestambūs, drebančiais kaklais ir gerai sugebėjo verstis per nugarą. “Tigrinių” balandžių jauniklių tarpe ne retai pasitaikydavo ir grynai balti šviesiaakiai, turėję spalvotomis plunksnomis pamargintus kaklus ir krūtinę.
Greta “tigrinių” baltųjų buvo (Prūsų) Lietuvoje ir Elbigo apylinkėse mėlyni baltagalviai, veisiami dviem variantais (poveislėmis): vieni su smailiais, plonais, panašiais į almondų, snapais, antrieji gi turėjo labai trumpus, storus ,pleišto pavidalo snapus. Storasnapiai kartais vesdavo grynai baltus šviesiaakius jauniklius su šviesiais akių apvadais ir nuogomis kojomis”.
Skaitydamas šį seną vokiečio liudijimą, aš prisimenu 20-jo amž. vidurio Klaipėdos margakaklius balandžius, vadinamus bunteriais, kurie kai kada irgi buvo linkę duoti jauniklius su gražiomis šviesiomis akimis, bet veislėje brokuojamais raudonais akių apvadais. Todėl manau, kad į tolimų Klaipėdos aukštaskridžių balandžių protėvių sąrašą pilnai galima įrašyti ir Priuco minimus “tigrinius”.
Kaip ir visos senosios , praėjusių šimtmečių balandžių veislės, Klaipėdos aukštaskridžiai buvo kuriami stichiškai, be jokio išankstinio plano, pagrindinį dėmesį kreipiant tik į skrydžio savybes, jo aukštį ir trukmę, į balandžių ištvermę, sugebėjimą prisitaikyti prie klimato ir laikymo sąlygų. Eiliniai Klaipėdos balandininkai, laikiusieji šiandieninių Klaipėdos aukštaskridžių balandžių protėvius 19-tame šimtmetyje ir net 20-jo amž. pradžioje, dažniausiai nė neįtarė, kad prieš juos – savita balandžių veislė, kuri, laikui bėgant, taps žinoma ir puoselėjama balandininkų, gyvenančių įvairiuose Žemės rutulio kampeliuose.20-jo amž. pradžioje Klaipėdos aukštaskridžių balandžių veislė buvo lyg ana pasakos Miegančioji Gražuolė, laukianti savo Princo, kuris prikeltų ją iš stiklinio karsto ir išvestų iš užburtos pilies į šviesų, saulėtą gyvenimą.
Ir toks Princas atsirado.
Aš nežinau, kiek panašus jis buvo į aną pasakų Princą, tačiau Klaipėdos aukštaskridžių balandžių veislė ir balandininkai, laikantieji tos veislės balandžius, turi būti dėkingi už tai, kad veislė egzistuoja, tik jam, daugiau kaip 60 savo gyvenimo metų be jokių išlygų atidavusiam šiai veislei…
Taigi, suteikime žodį jam pačiam – balandininkui Gustavui Greinui, gimusiam 1898 m. lapkričio mėn. 7 d. Rytprūsių lietuviniko , gyvenusio netoli Tilžės, šeimoje, Agerno (Aggern) vienkiemyje
“…Penkerius pirmuosius savo nepaprastai gražius gyvenimo metus aš praleidau savo tėvų ūkyje. Meilę gyvūnams ir gamtai paveldėjau iš savo senelio, jau tada laikiusio balandžius (Karaliaučiaus spalvotagalvius) , vištas ir šunis…Kai man sukako šešeri metai, tėvas pardavė vienkiemį ir persikėlė į Tilžę, kur aš turėjau pradėti lankyti mokyklą.Naujojoje mūsų sodyboje taip pat nedelsiant buvo pastatyta balandinė, kurioje buvo laikomi įvairių veislių balandžiai. Kartą, tai buvo 1914 metais, aš užėjau pas skardininką Ostvaldą pasižiūrėti balandžių ir jo balandinėje pamačiau man iki tol nematytos veislės paukščius. Tai buvo Klaipėdos aukštaskridžiai. Mane sužavėjo jų skrydis, ir aš tvirtai nusprendžiau: ši veislė gyvens ir mano balandinėje. Nekantriai sulaukęs sekmadienio, nuvažiavau į Klaipėdą ir nuo locmano Šlikmano (Schlickmann) garlaivio kūriko Henrio Zipkės (Henry Sippke) nupirkau pirmą porą baltų mane taip sužavėjusių balandžių…”
1919 metais Gustavas Greinus, tuomet jau Karaliaučiaus universiteto Teisės fakulteto studentas, pirmą kartą eksponavo savo Klaipėdos aukštaskridžius balandžių parodoje Berlyne. Nors paukščiai ir nebuvo tikros parodinės kondicijos, jie sudomino ne mažai parodos lankytojų ir gavo gana aukštus įvertinimus. Tai buvo paskatas jaunam balandžių entuziastui dar rimčiau užsiimti įdomia, bet Vokietijoje dar visai nežinoma tolimo užkampio veisle ir įvesti ją į kitų tos šalies balandžių veislių tarpą.
1920 m. gruodžio mėn. 31 d. vakare susirinko pas Gustavą Tilžėje penki jo bendraamžiai balandininkai Apeleinas, Jokubeitis, Zomeris, Ostvaldas ir Kuncė sutikti naujuosius 1921 metus . Bešnekučiuodami jie sugalvojo įkurti specialų Klaipėdos aukštaskridžių balandžių augintojų klubą.
Tilžėje tuo metu jau buvo Tilžės dekoratyvinių balandžių klubas, kurio nariai daugumoje buvo taip vadinamos biurgeriškos inteligentijos atstovai – mokytojai, namų savininkai, pirkliai ir kt. Šie ponai su neslepiama ironija ir iš aukšto žvelgė į naujųjų metų nakties naujagimį – Klaipėdos aukštaskridžių balandžių puoselėtojų klubą, kurio nariai buvo eiliniai darbininkai ir smulkūs amatininkai, ir pranašavo tai “plebėjų draugijai” neišvengiamą ir greitą pabaigą. Deja, laikas, tas didysis ir teisingiausias Teisėjas, parodė, kokios neįžvalgios buvo kilmingųjų ano meto Tilžės balandininkų pranašystės. Apie tai, kad kilmingi Tilžės biurgeriai kažkada buvo susibūrę į “Dekoratyvinių balandžių puoselėtojų draugiją”, sunku net ir archyvuose ką nors berasti., o specialioji Klaipėdos aukštaskridžių balandžių puoselėtojų bendrija Vokietijoje tebeegzistuoja ir šiandien.
Žinoma, darbo Gustavas ir jo draugai tada turėjo daug. Reikėjo parašyti klubo nuostatus, paruošti veislės standartą (jo apmatus 1919 m. buvo pradėjęs ruošti Smiltynėje gyvenęs aktyvus balandininkas Hansas Einars), pasiekti, kad klubą ir veislę pripažintų Vokietijos grynaveislių naminių paukščių veisėjų susivienijimas (Bund Deutscher Rassegeflügelzüchter) ir tt. Darbo ėmėsi jaunos, tvirtos rankos, skatinamos karštų širdžių, ir visi sunkumų kalnai buvo nustumiami į šalis. Naujojo klubo veiklai ir pamėgtai balandžių veislei buvo klojamas tiesus ir lygus kelias į ateitį… 1922 metais Tilžėje buvo suorganizuota pirmoji speciali Klaipėdos aukštaskridžių balandžių paroda, kurioje buvo eksponuojama 112 šios veislės paukščių.
1925 metais Greinus persikėlė iš Tilžės į Klaipėdą. Kadangi G. Greinus buvo neseniai įkurto balandininkų klubo pirmininkas, persikėlus jam į Klaipėdą, į šį miestą persikėlė ir organizacinis klubo centras, o Tilžėje ir Ragainėje liko vietinės klubo narių grupės.
Kokie tuo metu populiarūs buvo Klaipėdos aukštaskridžiai balandžiai ir koks gausus balandininkų būrys laikė šios veislės paukščius, galima spręsti ir iš to, kad 1925 metais Klaipėdos aukštaskridžių balandžių puoselėtojų klubas turėjo 200 narių. Įdomi ir turininga buvo klubo veikla. Kas mėnesį vykdavo klubo narių susirinkimai. Juose buvo išsamiai analizuojami konkretūs į susirinkimą atsineštų balandžių trūkumai it jų teigiami požymiai. Tokia analizė sukeldavo gyvą klubo narių susidomėjimą ir padėjo toliau tobulinti balandžių veislę. Prie veislės gerinimo ir populiarinimo daug prisidėdavo ir balandžių parodos, kasmet rudenį organizuotos Klaipėdoje, Priekulėje, Kretingoje, Šilutėje, Tilžėje. Eksponuodavo klubo nariai savo balandžius ir Vokietijoje nacionalinėse ir tarptautinėse balandžių parodose ir parsiveždavo iš ten aukštus įvertinimus.
Ilgus metus renkant po kruopelę archyvinę medžiagą, kuria pagrįstas šis pasakojimas, man pasisekė aptikti Liepojos balandininkų klubo prenumeruotą tarpukario metų Vokietijos paukštininkystės laikraščių rinkinį, kuriame radau kai kurių žinių ir apie Klaipėdos aukštaskridžius.
Taip, pvz., laikraščio “Geflügel-Welt” (Sparnuočių pasaulis) 1930 m sausio mėn. penktos d. Nr.5 straipsnyje buvo aprašyta 27-ji Vokietijos nacionalinė paukščių paroda, vykusi 1929 m. gruodyje Frankfurte prie Maino. Straipsnyje rašoma: “… reikia padėkoti Klaipėdos aukštaskridžius eksponavusiam Tilžės balandininkui P. Nabžeikai, nepabūgusiam tolimos kelionės ir atvežusiam mums savo balandžius. Tikriausiai, tolimas kelias buvo kaltas, kad keli jo paukščiai narveliuose tupėjo ne ypatingai žvalūs…Bendra balandžių kokybė buvo gera, nors mažai tėra vilties, kad ši veislė galėtų kada nors Vokietijoje plačiau paplisti, nes net ir mūsų Hanoverio ir Bremeno aukštaskridžiai turi sunkiai kovoti už savo egzistavimą”.
To paties laikraščio 1929 m. rugpjūčio mėn. 29 d. Nr.35 atspausdinta, mano nuomone, įdomi žinutė apie varžybas, kurių metu Klaipėdos aukštaskridžiai turėjo pademonstruoti savo orientacinius sugebėjimus: “… birželio mėn. 16 d. Klubas organizavo Klaipėdos aukštaskridžių balandžių orientacinio skridimo varžybas. Jose startavo 10 balandžių. Paleidimo vieta – Triušeliai, septyni su puse kilometrų nuo Klaipėdos Starto laikas – dešimtis valandų dvidešimt penkios minutės Oras puikus. Pirmuoju vienuoliktą valandą keturiasdešimt minučių grįžo namo margas (bunter) nežieduotas pono Šulcės patinukas. Antruoju – margas žieduotas pono Zaugos patinukas, o po jo vienu metu baltas Vilumeičio ir tokios pat spalvos Daunaus patinukai. Aukščiausias varžybų prizas – bronzinis portsigaras buvo įteiktas ponui Šulcei. Ponas Zauga gavo peiliuką cigarams nupjauti ir klubo garbės pirmininko už orientacinio skrydžio varžybas įsteigtą pereinamąją taurę. Ponas Daunus buvo apdovanotas puošnia pelenine, o ponas Vilumeitis gavo tik paguodžiamąją premiją – kibirą vandeniui. Tą pačią dieną grįžo ir visi kiti varžybose dalyvavę balandžiai”.
Žinau kelias įvairiomis sukaktuvinėmis progomis vokiečių rašytas klubo kronikas, jose visose pagrindinis ir vienintelis veikėjas yra ne klubo nariai, net ne jo valdyba, bet pats klubas. Taigi, į personalijas ten nesileidžiama. Tačiau yra viena išimtis. Tai Smiltynėje gyvenęs ir ten balandžius laikęs Hans Einars. Matyt, jis yra buvęs labai aktyvus klubo narys, nors domėjosi ne tik Klaipėdos aukštaskridžiais, bet laikė dar ir geros kokybės Karaliaučiaus spalvotagalvius, Elbingo baltgalvius ir vokiškas spalvotašones žuvėdrėles. Dėl savo trumpasnapių balandžių Hans Einars buvo žinomas ne tik Klaipėdoje, bet ir Vokietijoje.Jis parašė ir pirmąją klubo kroniką, skirtą jo dešimtmečio (1931.01.01.) jubiliejui.
Nors klubo narių tarpe buvo ir daugiau žmonių su lietuviškomis pavardėmis (įskaitant ir patį Gustavą Greinų), net ir po Klaipėdos krašto grąžinimo Lietuvai 1923 metais, Klaipėdos aukštaskridžių balandžių puoselėtojų klubo veikla buvo pastoviai orientuota į Vokietijos balandininkystę. Ir tai man, nors kiek ir skaudu, bet visiškai suprantama,nes Lietuvos balandininkų tarpe kaip visą praėjusį šimtmetį, taip ir dvidešimt pirmojo amžiaus pradžioje jokia rimtesnė visuomeninė veikla nebuvo ir kol kas nėra vykdoma.
Neapsieita be tamsių laikotarpių ir Klaipėdos klubo veikloje, ji irgi kartais buvo krečiama aistrų, kurios, turbūt, neišvengiamos ten, kur vieno pomėgio kviečiami susiburia įvairūs žmonės, turintieji tvirtą savo nuomonę. Vienas iš tokių nemalonių incidentų prasidėjo 1928 metais, jį minėjo Hans Einars savo kronikoje, tačiau nei jis, nei ilgiau kaip 20 metų man laiškus rašęs Gustavas Greinus niekada nepaaiškino priežastis, sukėlusias rimtą susirūpinimą nuoširdžiai balandžiams atsidavusių klubo narių tarpe. Todėl apie tas priežastis galiu tik spėlioti iš Greinaus laiškuose pasitaikiusių miglotų užuominų. Manau, kad viskas prasidėjo dėl balandžių vertinimo tiek skrydyje, tiek ir parodų narveliuose ir dėl natūralaus klubo narių susiskaldymo socialiniu pagrindu. Bet tai tik spėliojimai, todėl plačiau jų plėtoti nenoriu. Ginčų pasėkoje iš klubo išėjo didžioji jo narių dauguma, liko jų vos pora dešimčių. Likusiesiems rūpėjo balandžiai, todėl jie nepasimetė, dirbo toliau. Išsiskaidžius buvusiems klubo nariams po vieną, pamažu ėmė atvėsti jų galvos. (gal jas nebekaitino prieš klubo vadovus nusistačiusieji agitatoriai) ,ir jie vėl ėmė prašytis priimami atgal į klubo narius. Be to, nepasidavusieji klubo ardymui suverbavo į jį anksčiau klubui nepriklaususius Klaipėdos balandininkus. Taip po metų ar pusantrų klubas vėl vienijo apie 100 Klaipėdos aukštaskridžių balandžių laikytojų.
1933 metais buvo paruošta šimtabalė balandžių vertinimo sistema, kuri nedelsiant buvo pradėta taikyti balandžių parodose. Toks vertinimas leido suprasti ir eiliniams balandininkams, kur slypi jų puoselėjamų balandžių sėkmė ir trūkumai. 1936 metais, klubui švenčiant savo penkiolikos metų sukaktį, jame buvo apie 150 narių. Klubo vadovai, matomai, buvo supratę savo klaidas ir išmokę glaudžiau bendrauti su eiliniais nariais Buvo organizuojami ne tik klubo narių susirinkimai, skirti balandžių veisimo, skrydžio ir vertinimo klausimams aptarti, bet laikas nuo laiko buvo pravedamos ir klubo šventės,draugiški narių susibuvimai, į kuriuos būdavo kviečiama visa klubo nario šeima Klubas turėjo savo muzikantus, dainininkų ir šokėjų grupes, kurios paįvairindavo klubo šventinius renginius. 1939 metais prasidėjo antrasis pasaulinis karas, pradžioje daugeliui vokiečių teikęs didelių pergalių džiaugsmą ir pasaulinio viešpatavimo viltis, o pabaigoje pasibaigęs visišku “reicho” sutriuškinimu, privertusiu po 1945 m gegužės mėn. 8 dienos net laiką pradėti skaičiuoti nuo nulio. Aišku, toks triuškinantis šalies paklupdymas skaudžiai atsiliepė ir vokiečių balandininkystei. Vokietija prarado ne tik 1939 m. kovo mėn. Hitlerio nuo Lietuvos vėl atsiimtą Klaipėdą, bet ir didžiulę teritoriją tradicinių savo žemių. Gyventojai iš prarastųjų teritorijų, iškentėję prievartavimus ir žudynes, galų gale buvo priversti visiškai palikti prarastas žemes. . Iš Klaipėdos civiliai vokiečiai buvo pradėti iškeldinti į Vokietiją dar l944 m. vasaros pabaigoje. Apie tai, kad paliekant namus reikėtų kartu pasiimti nors vieną – kitą porą balandžių, niekas nebegalvojo: buvo svarbesnių reikalų. Gustavas Greinus ir klaipėdiškis Richardas Krozynas (Richard Krosien) savo laiškuose rašė man, kad Klaipėdos balandininkai, prieš palikdami namus, statė šalia balandinių statines su vandeniu, iš kurių vanduo labai silpna srovele tekėjo į indelį, turėjusį malšinti balandžių troškulį, o balandinėse pylė ant grindų maišus grūdų, kad balandžiai turėtų ko lesti. Naivi buvo mintis, kad tokio aprūpinimo balandžiams pakaks, kol šeimininkai galės sugrįžti vėl į savo namus.
Tik vienintelis senas Richardo Krozyno tėvas, pensijinio amžiaus Klaipėdos balandininkas, paskutiniu garlaiviu išbėgdamas iš rusų puolamos Klaipėdos, 1945 m. sausio mėn. 26 d. į kartoninę dėželę susikrovė 23 geriausius savo balandžius su viltim, kad kartu su balandžiais ras išsigelbėjimą nuo rusų amerikiečių užimtoje Vokietijos dalyje. Iškentęs daugybę vargų ir kančių, senasis balandininkas pagaliau pateko į Bremerfiordę (Bremervorde) miestą, kur jau gyveno anksčiau iš Klaipėdos atsikėlusi jo šeima. Čia jis beatsivežė tik septynis balandžius, visi kiti žuvo sunkioje kelionėje.
1945 metais (kažkodėl labai anksti?) grįžo į Vokietiją iš sovietinės nelaisvės išsivadavęs Gustavas Greinus ir apsigyveno Saksonijoje, Hartmannsdorfo kaime, sovietinėje okupacinėje zonoje. Grįžo nudriskęs, išsekęs. Vyrą pamačiusią žmoną ištiko širdies priepuolis: moteris sukniubo,nespėjusi net apkabinti grįžusio vyro. Po žmonos mirties Gustavas visiškai pasišventė mylimos balandžių veislės atgaivinimui. 1946 metų birželio mėnesio 9 d. Vokietijos paukštininkystės laikraštyje “Geflügel Börse” jis kreipėsi į visus po karo Vokietijoje išlikusius Klaipėdos aukštaskridžių puoselėtojus.. Į Greinaus kreipimąsi atsiliepė buvusieji klaipėdiečiai Hansas Einars, Horst Bluhm, Siemund, Scheffer, Stalszus, Süßlack ir Geißendorf. Vokietija tuo metu buvo suskaldyta į keturias - rusų, anglų, amerikiečių ir prancūzų – okupacines zonas, tačiau ryšys tarp zonų buvo dar įmanomas. Todėl Klaipėdos aukštaskridžių balandžių klubo atkūrimo darbas buvo vykdomas visoje po karo belikusioje Vokietijoje. Klubo pirmininku buvo išrinktas Gustavas Greinus, klubo centras buvo Greinaus gyvenamajame kaime Hartmannsdorfe. 1950 metais klubas jungė 34 narius. Nuo 1948 metų Klaipėdos aukštaskridžiai vėl buvo pradėti eksponuoti naminių paukščių parodose Bremerfiordėje, Hanoveryje, Kylyje, Hamburge, Kukshafene , Chemnice, Leipcige, Šverine, Rostoke, Giustrove , nedidelėje Miūliau gyvenvietėje ir kitur. Balandžių demonstravimas parodose padėjo kelti, gerinti jų kokybę, parodų ekspertai nurodinėjo, kokius defektus turi eksponuojamieji balandžiai, o jų laikytojai stengėsi visokiais būdais tuos defektus pašalinti. Kadangi originalių Klaipėdos balandžių buvo likę nedaug ir ne pačios aukščiausios kokybės, Vokietijos balandininkai kryžmino juos su kitų veislių balandžiais, stengdamiesi išlaikyti šios veislės balandžiams būdingus išorinius požymius, bet prarasdami kitas veislės savybes ir ypač skrydžio kokybę ir stilių.
1949 metų gegužės mėnesio 23 dieną, sujungus krūvon amerikiečių, anglų ir prancūzų okupacines zonas, buvo įkurta Vokietijos Federatyvinė Respublika. Atsakydami į šį Vakarų valstybių žingsnį, tų pačių 1949 metų spalio mėn 7 d, Rusija paskelbė apie VDR įkūrimą sovietinės okupacinės zonos ribose. Dviejų Vokietijos respublikų su skirtingomis visuomeninėmis santvarkomis įkūrimas suskaldė šalį. Tas suskaldymas atsiliepė ir Klaipėdos aukštaskridžių balandžių puoselėtojų klubo likimui: jis irgi skilo į dvi dalis. Vakarų Vokietijoje klubas išsaugojo savo senąjį pavadinimą, o VDR buvo pavadintas SZG Memeler Hochflieger - Speciali balandininkų, veisiančių Klaipėdos aukštaskridžius, bendrija.. Rusiją labai erzino VFR įkūrimas, ji darė viską, ką galėjo, kad tarp abiejų Vokietijos respublikų atsirastų kuo didesnis plyšys, o tarp jų gyventojų – kuo didesnis susipriešinimas. Tokių pastangų pasekmės pasirodė gana greitai: abiejose respublikose buvo iš naujo peržiūrimi veislės standartai, naminių paukščių, tarp jų ir balandžių, veisimas pradėjo eiti skirtingais keliais, nes jų laikytojams buvo keliami skirtingi tikslai.
Gustavui Greinui ir jo draugams pavyko išsaugoti beveik nepakeistą Klaipėdos aukštaskridžių pagrindinius išvaizdos požymius. Kiek kitaip klostėsi reikalai VFR, kur balandininkų klubui vadovauti ėmė iš Klaipėdos į karą paimtas, karui baigiantis į rusų nelaisvę patekęs, iš jos pabėgęs ir į Bremerfiordę grįžęs senojo Richardo Krozyno, atsivežusio į Vokietiją 7 savo balandžius, sūnus Richardas Krozynas. Jis į savo klaipėdiškius balandžius įkryžmino vokiškas žuvėdrėles („mevukus“) ir labai sutrumpino bei suapvalino balandžių galvas ir snapus. Dėl to jo balandžiai nebeteko tiesios, žemyn einančios kaktos-snapo linijos ir plokščio pakaušio, ir Richardui Krozynui reikėjo keisti balandžių veislės standartą, įteisinantį atsiradusius balandžių galvos profilio linijų pasikeitimus. Taip dviejų Vokietijos respublikų Klaipėdos aukštaskridžiai įgavo didelius išorinių požymių skirtumus.
Kadangi tiek Gustavas Greinus , tiek ir Richardas Krozynas jaunesnysis buvo klaipėdiečiai, jie pradžioje dar bandė palaikyti draugiškus tarpusavio santykius tėviškės veislės balandžių labui. Tačiau po kelerių metų abu tapo aršiais priešais, nes abu laikėsi savo nuomonės dėl balandžių išvaizdos skirtumų. Dabar jiedu abu jau seniai ilsisi ramybėje...
Reikia pasakyti, kad Klaipėdos aukštaskridžių veislė pokario (po 1945 metų) Vokietijoje buvo atkuriama ne vien tik iš tų septynių balandžių, kuriuos iš Klaipėdos pavyko atsivežti Krozynui vyresniajam: gana didelį šios veislės balandžių pulkelį per karą buvo išsaugojęs Giustrove (Meklenburgo žemė) gyvenęs balandininkas Mantvilas,o į Kylį iš Klaipėdos buvo balandžius atsivežęs ir balandininkas Kuršius. Abu šie klaipėdiečiai draugiškai šelpė veisline medžiaga kitus savo kolegas. Dar prieš karą Klaipėdos aukštaskridžiai buvo patekę ir į kai kurias kitas Europos šalis, plito jie ir pokario metais: balandžių parodose Vengrijoje, Lenkijoje, Olandijoje, Danijoje , Čekijoje,net Pietų Afrikoje buvo eksponuojami Klaipėdos aukštaskridžiai.
Buvo bandyta atnaujinti ir senąją šių balandžių skrydžio šlovę, tačiau reikalai toje srityje į priekį stūmėsi labai palengva: balandininkai džiaugėsi, kad jų balandžiai ore išsilaiko pusantros ar dvi valandas ir tik vos keliolika minučių aukščiausiame aukštyje
1991 m. birželio mėn. 15 d. buvo vėl į vieną klubą sujungti visi susivienijusios Vokietijos Klaipėdos aukštaskridžių balandžių puoselėtojai. Vakariečiai po Krozyno mirties jau buvo atsisakę savojo veislės standarto ir grįžę prie G. Greinaus nubrėžtos šios veislės balandžių veisimo linijos. Tačiau išsiskyrimo pėdsakai išliko: buvo sutrumpintas balandžių snapas. Pirmau jo ilgis buvo matuojamas nuo šnervių susidūrimo su kakta taško iki snapo galo, o dabar – nuo snapo žiodmens kampo iki snapo galo. Skirtumas nedidelis, vos 2-3 milimetrai, tačiau man atrodo, kad skrydžiui jis atsiliepia
o-o-o-o-o-o-o-o-o-o-o
Suplanavęs šį rašinį kaip pažodinį Ervino Fleišnerio (Erwin Fleischner) straipsnio, atspausdinto 1997 m. devintame numeryje laikraščio „Deutsche Geflügel –Zeitung” atpasakojimą, jau pačioje pasakojimo pradžioje nuklydau nuo vokiško teksto, įterpdamas į jį savo pastabas,surinktas per kelis dešimtmečius bendraujant su Gustavu Greinumi, Richardu Krozynu jaunesniuoju, perskaitytas tiek VFR, tiek VDR leistuose klubų aplinkraščiuose bei girdėtus Klaipėdos, Kretingos, Telšių, Mažeikių, Rietavo ir kitų Žemaitijos miestelių senųjų balandininkų, laikiusių Klaipėdos balandžius, pasakojimus.Susiradau taip pat R. Krozyno straipsnius, publikuotus Vakarų Vokietijos paukštininkystei skirtoje spaudoje (“Deutscher Kleitierzüchter” ir “Deutsche Geflügel Börse”), ir norėčiau pridurti tokias jo mintis: “Kai Klaipėda priklausė Lietuvai (1923-1939), mieste buvo trys balandininkų klubai: “Balandininkų susivienijimas 1896” su , maždaug, 150 narių, klubas “Santarvė” su 80 narių ir “Klaipėdos aukštaskridžių veisėjų klubas” su, anot Krozyno, 400 narių. Klaipėdos aukštaskridžiai sugebėję tais laikais skrydyje išbūti po 12-18 valandų. Buvo ruošiamos balandžių greito sugrįžimo į namus varžybos, paleidus balandžius už 25-50 kilometrų
Klaipėdos aukštaskridžių protėviai buvę balti šviesiaakiai balandžiai su smulkiomis spalvotomis plunksnelėmis ant kaklo, krūtinės ir sparnų skydelių. Jie buvę panašūs į Rytprūsių (Karaliaučiaus) šviesiaakius (Reinauge), bet ilgesni, stambesni. Tokius balandžius buvus “Rusijoje” (dešinėje Nemuno pusėje, tai yra, Lietuvoje) 18 amž. pabaigoje ir l9 amž. pradžioje mini savo knygoje ir Gustav Priuc. Tie “rusiškieji” balandžiai buvę Klaipėdoje kryžminami su kitų veislių balandžiais. 1915 m. kovo18 d į Klaipėdą įsiveržė rusų carinės armijos daliniai. Dar buvo daug sniego, ledas dengė Kuršių marias. Išsigandę Klaipėdos gyventojai bėgo iš miesto: berniūkščiai – ledu per marias (toks buvo nurodymas), moterys su mažais vaikais – marių pakrantėmis į Nemuno pusę. Krozynas vyresnysis buvo kaizerinėje armijoje, jo aukštaskridžiais rūpinosi Richardas jaunesnysis, dar visai berniūkštis. Išbėgdamas iš namų, jis atidarė balandinės liuką, kad balandžiai galėtų išeiti iš balandinės, o balandinėje išpylė maišą grūdų. Kai po dviejų ar trijų savaičių grįžo atgal į namus (sniego jau nebebuvo), apsidžiaugė radęs balandinėje dar kelis gyvus tėvo balandžius. To rusų antpuolio metu Klaipėda smarkiai nukentėjo,žuvo daug balandžių. Užpuolikus išvijus, dar karui tebevykstant,buvo pradėta į Klaipėdą nelegaliai įvežti aukštaskridžius iš Hanoverio ir Bremeno. Klaipėdos balandininkai ypač džiaugėsi iki tol beveik nepažįstamų Hanoverio balandžių (mėlynų ir juodų su baltais sparnų galais) aukštu ir ilgai trunkančiu “soliniu” pavienių balandžių skrydžiu. Atsivežtieji balandžiai buvo kryžminami su vietiniais aukštaskridžiais.
Kai Klaipėda buvo prijungta prie Lietuvos, Krozyno nuomone, buvo varžomas bendravimas su Rytprūsių ir Vokietijos balandininkais. Krašto gubernatorius oficialiai leisdavo Klaipėdos vokiečiams-balandininkams dalyvauti vieną kartą per metus paukščių parodoje Vokietijoje. Klaipėdiečių tai nepatenkino: jie nelegaliu būdu per Nemuną ir marias plukdydavo Klaipėdos aukštaskridžius didelėmis partijomis į Tilžę, Ragainę, Karaliaučių ir kitus Vokietijos miestus, visaip “apsukdami” pasienio sargybą ir muitininkus…”
Kretingos balandininkas Aloyzas Narvilas yra man pasakojęs, kad kažkuris Klaipėdos balandininkų klubas Smetonos laikais savo parodas organizavęs ir Kretingoje, bet jis nedaug ką iš tų parodų beprisiminė. Savo atsiminimuose A. Narvilas rašė, kad jis tarpukario metais su savo draugais dviračiais važinėdavo į Klaipėdos kraštą pas vokietukus balandžių pirkti. Toli važiuoti nereikėdavę, nes daug balandininkų buvę ir to krašto kaimuose. Kai kurie vokietukai vaidindavę, kad jie lietuviškai nesupranta, bet kai sužinodavo, kad norime jų balandžius pirkti, iš karto “išmokdavę” lietuviškai
Į Lietuvą Klaipėdos balandžiai lengvai galėjo “praslysti” dar rusų cariniais laikais. Mano Mama pasakodavo, kad ji su savo tėčiu važiuodavo be trukdymų ir kontrolės į Klaipėdą su linų prikrautais vežimais. Gaila , kad mano senelis iš Mamos pusės balandžiais nesidomėjo…
Skuode tarpukario metais Klaipėdos aukštaskridžius niekas tikruoju veislės vardu nevadindavo. Sakydavo; balti, bunteriai, fuoleriai, veisšpicai, ir visi suprato, kokie balandžiai turimi galvoje.
K.Girdžiūnas



< atgal

 
KLAIPĖDOS AUKŠTASKRAIDŽIAI St. Patkauskas
1991m. veislės standartas [vokiškas]
Klaipėdos aukštaskraidžių paroda Rostock - Broderstorfe 1989/90
Susitikimas su balandžių veisle Martynas Mikūta
Klaipėdos aukštaskraidžiai [iš vokiečių spaudos]
Paradose eksponuojamų Klaipėdos aukštaskraidžių balandžių vertinimas G.Greinus
Kelios pastabos iš Klaipėdos aukštaskraidžių istorijos G. Greinus
Nuo seno skrydžiui veisiami. H.J. Arnold
Klubo įstatai [1921m.]
Iš netolimos Klaipėdos aukštaskridžių praeities St.Penikas
Klaipėdos aukštaskraidžių balandžių skrydžio vertinamas
Klaipėdos aukštaskraidžių spalvos


IDEAFORMUS interneto projektai

© 2004-2005 Balandziai.lt
visos teisės saugomos